Gyvename tamsiausią metų laiką. Trūksta šviesos ir šilumos, tamsus paros metas daugiau nei tris kartus ilgesnis už šviesųjį. Deja, bet kartais didelės tamsos gelmėje nutinka dar tamsesnių dalykų.
Lygiai prieš metus, prieš pat Kalėdas, Prahos Karolio universitete buvo nušauta keturiolika žmonių, dvidešimt penki sužeisti. Tokios masinės žudynės visada sukrečia. Dar labiau sukrečia tai, kad jos vyko universitete – toje pastatų ir minčių erdvėje, kurioje neturi būti smurto, kur viskas statoma ant tarpusavio supratimo, nuomonių įvairovės, diskusijos, žinių ir kitoniškumo pripažinimo, pagarbos kitokiai nuomonei ir intelektinio tobulėjimo bėgių. Kiekvienai ir kiekvienam, kas dirba ar mokosi universitete, tokia žinia būna ypač artimai liūdna ir šokiruojanti, nes nutinka puikiai pažįstamose erdvėse ir santykiuose.
Deja, bet tai, ką po tokių įvykių girdime viešumoje, dažniausiai orientuojasi tik į baimės, pasibaisėjimo, pykčio, keršto ir nesaugumo jausmo kurstymą. Daugiausia tokiais atvejais kalbama apie neva dažnėjantį smurtą, būtiną ginklų kontrolės griežtinimą, psichinių ligų ir nusikalstamo elgesio sąsajas, nors kriminologijoje seniai žinoma, kad vadinamieji „sveikieji“ daug dažniau nusikalsta už vadinamuosius „ligonius“. Daug bendrai kalbama apie bausmių „griežtinimą“, nesigilinant į tai, kas gi yra toji „griežtesnė bausmė“, kaip ji turėtų atrodyti ir kaip turėtų suveikti, kad tokių įvykių nebūtų ar bent jau būtų mažiau. Toks iš tolumos ateinantis aidas dažniausiai ir lieka kaip atsakas į patirtą sunkų individualų ir bendruomeninį skausmą, nesigilinant į tai, kaip jį patyrusios bendruomenės jį išgyvena ir gyvena toliau.
Ką žinome apie tai, kuo ir kaip gyveno Prahos gyventojai, didžiulę netektį patyrusios šeimos, prarastųjų artimieji ir draugai tokios akinančios tamsos, nutikusios prieš pat praėjusių metų Kalėdas, akivaizdoje? Nužudyti buvo jauni, gabūs, protingi žmonės, įvairių specialybių studentai, muzikos dėstytoja, tą dieną dar siuntusi kvietimus į šventinį koncertą. Tėvai neteko savo vaikų, taip pat kažkas – savo brolių ir sesių, o bendrakursių ir bendraamžių patirtas gyvenimo trapumo jausmas sunkiai gali būti pamatuojamas, jis tikrai turės ilgalaikį poveikį, nuolat ar ilgą laiką skambės kaip šalia esančios mirties priminimas erdvėse, kuriose toliau reikia mokytis.
Kaip tokią tamsą išgyventi? Visgi buvo daug dalykų, kurie skleidė šviesą visiškoje tamsoje. Pirmiausia, tyla, trukusi Prahoje daugiau nei savaitę. Visą šventinę savaitę Prahoje buvo neįprastai tylu. Daug vilties ir paguodos. Tarp nužudytųjų buvo vertimo iš gestų kalbos studentė Magdalena, vardas nepakeistas, tikras, buvusi aktyvi vienos iš Prahos bažnyčių jaunimo veikloje, organizavusi stovyklas. Kūčių dieną toje bažnyčioje sakytame pamoksle beveik tūkstančiui susirinkusiųjų pastorius kalbėjo apie „mus sukrėtusį beprasmį ir žiaurų blogį bei smurtą“, kurie „gali mus narkotizuoti – įvaryti į pasyvumą, įstumti į kampą, įstumti į neviltį, išstumti ir nustumti nežinia kur. Jis gali mus apnuodyti. Svarbu, kad smurtas ir blogis, mūsų nepavergtų“, sakė pastorius. Buvo netgi svarstoma, ar apskritai gedėdami po tokių įvykių galime džiaugsmingai švęsti Kalėdas, giedoti giesmes. Bet giesmės buvo giedamos ir Kalėdos buvo švenčiamos. Pastorius sakė: „<…> Mums leista gyventi, ir mes privalome gyventi, nors ir patiriame skausmą. Beprasmišką, nepakeliamą, nesuvokiamą.“ Bažnyčia visų Mišių metu buvo apšviesta tik žvakių šviesa. Nesunku įsivaizduoti, kad joje švytėjo ir tūkstančiai ašarų.
Per tą savaitę visoje Čekijoje buvo pasakyta daug prasmingų viešų kalbų, nors kalbėti ir buvo labai sunku, mėginant atrasti kelius, vedančius iš tirštos tamsos. Bet dar daugiau buvo veiksmo – rodant solidarumą. Sukrėstųjų solidarumą, apie kurį praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje politiniame kontekste daug rašė ir kalbėjo žymus čekų filosofas ir disidentas Janas Patočka. Anuomet blogis buvo dar didesnis ir dar didesnė idėjinė tamsa, anuomet dar okupuotoje Čekijoje J. Patočkai dalyvavimas sukrėstųjų solidarume kainavo gyvybę...
Ieškoti ir surasti šviesą tokioje tamsoje gali ir nepavykti. Bet gerai bent jau žinoti, kad taip buvo ir būna, kai šviesą rasti pavyksta, ir kad tai padeda – daug labiau nei pyktis ir neapykanta.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
