Spėkite iš trijų kartų, kas šios citatos autorius: „Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant.“ Atsakymą gal rasite žemiau.
Ar pateiktos citatos autorius Adolfas Hitleris „Mein Kampf“? O gal Jonas Noreika „Pakelk galvą, lietuvi!“? Ar šiuo metu teisiama už galimą neapykantos kurstymą Alina Laučienė straipsnyje „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“.
Kol spėliojate, pareiškiu, kad reikalavimo imigrantams mokytis lietuvių kalbos neturi savintis rasistai, šovinistai, visokio plauko „ura“ patriotai. Mūsų demokratinės šalies švietimo ir migracijos politika turi aiškiai nusakyti, kas atsakingas už imigrantų integravimą į Lietuvos visuomenę lietuviškos, demokratinės kultūros pagrindu. Ir būtinai kaip valstybė mato imigrantų integravimo modelį, be kurio blogiausiu atveju mus ištiks Švedijos dalia, kai nėra dienos be šaudynių ir sprogdinimų.
Žinau, kad tiems, kuriems rūpi demokratinė Lietuva, nenori Vokietijos proputiniškos partijos „Alternatyva Vokietijai“ varianto, nenori antisemitinės, proputiniškos partijos „Nemuno aušra“. Pagalvokite apie tai ir „ura“ patriotai iš Nacionalinio susivienijimo.
Šiame komentare kalbėsiu tik apie, mano supratimu, mums reikalingą lietuvių kalbos mokymo modelį, leidžiantį imigrantams be jokių atidėjimų, pasiteisinimų mokytis lietuvių kalbos. Pradžioje trumpas įvadas. Kažkada pats buvau ką tik iš Lietuvos atvykęs imigrantas Izraelyje. Vėliau vėl tapau imigrantu Švedijoje. Na, o pasirašęs ilgesnius nei pusės metų vaidybinius arba dėstytojo kontraktus gyvenau Ispanijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse. Taip ganėtinai neblogai išmokau švedų, anglų, vokiečių ir rusų kalbas. Taip pat susikalbu ispanų, hebrajų ir jidiš kalbomis.
Tuojau atvykęs į šalį puldavau – taip, puldavau – mokytis tos šalies kalbos, visų pirma iš pagarbos tai šaliai. Antra – dėl gyvenimo toje šalyje kokybės. Nesuprantu, kodėl mūsų gatvėse šmižinėja žmonės pragyvenę jau metus, arba ir 50 metų, tačiau reikalaujantys su jais kalbėtis… rusiškai? Juk Vokietijoje ar Švedijoje rusakalbis nereikalauja su juo ar ja kalbėtis rusiškai. Mūsų viena gydytoja, atsisakiusi kalbėti rusiškai su toli gražu nemirštančiu pacientu, teisingai padarė. Pagarba jai. Juolab kad ji puikiai žino, kad Skandinavijoje valstybės pareigūnas kviečiasi vertėją, kai reikia kalbėtis su nemokančiu šalies kalbos.
Laikas detaliau pasižiūrėti į mūsų atvykėlių kalbos mokymo politiką, kad galėtume suprasti, kodėl atvykėlis nesimoko mūsų kalbos. Apie priežastis rašyta daug, tačiau masiškai daugėjant rusakalbių, atvykstančių ne tik iš Rusijos, bet ir iš Azijos diktatūrų, manau, reikalingas griežtesnis požiūris į šios problemos sprendimą.
Tuojau atvykęs į šalį puldavau – taip, puldavau – mokytis tos šalies kalbos, visų pirma iš pagarbos tai šaliai. Antra – dėl gyvenimo toje šalyje kokybės.
Lietuvių kalbos mokymo modelis turėtų būti, nevyniosiu į vatą, morka ir rimbas. Kalbu apie skatinimo ir baudos modelį. Apie skatinimą: pinigais ir socialine parama. Kodėl siūlau tokį variantą? Todėl, kad nors į Lietuvą atvyko apie 190 tūkst. imigrantų, kurių dauguma kalba rusiškai, susidomėjimas lietuvių kalbos mokymusi neadekvačiai mažas. Netgi kai Užimtumo tarnyba kviečia mokytis lietuvių kalbos nemokamai.
Todėl siūlau Švietimo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms kartu su Migracijos tarnyba susitarti dėl naujos įstaigos, atsakingos už imigrantų kalbos mokymą, įsteigimo. Nesiūlau nieko naujo. Švedijoje yra atskira įstaiga SFI – Švedų kalbos mokymas imigrantams. Pats pasinaudojau jos paslaugomis universitetiniame lygyje. Paslaugos skiriamos visiems imigrantams. Kartoju – visiems.
Ši įstaiga yra visų imigrantų slenkstis į integraciją Švedijos visuomenėje. Svarbu: švedų kalbos studijos yra finansuojamos. Imigrantas turi iki 1 metų kiekvieną dieną mokytis kalbos, jam arba jai už kalbos studijas mokama. Yra pasiūlymas, jeigu pamokos praleidžiamos, išmokos nutraukiamos. Jeigu mokosi vyras ir žmona, mokytis turi abu, o vienam nutraukus studijas, išmokos sustabdomos abiem. Studijų metu skiriamos socialinės išmokos visai šeimai. Mokymosi periodas leidžia ieškotis darbo, kuriame mokėti švedų kalbą – būtina sąlyga.
Toks pat modelis reikalingas ir Lietuvoje. Kartu su lietuvių kalba turėtų būti privalomas ir lietuvių kultūros, tradicijų, demokratinės pilietinės visuomenės pagrindų išmanymas.
Nesuprantu, kodėl mūsų gatvėse šmižinėja žmonės pragyvenę jau metus, arba ir 50 metų, tačiau reikalaujantys su jais kalbėtis… rusiškai?
Taip, pasigirs kritika dėl išmokų ir studijų finansavimo imigrantams, maždaug: kodėl imigrantams? Ar mes turime per daug pinigų? Paraštiniai politikieriai, žinoma, imsis kalti sau politinį kapitalą. Mano atsakymas toks: patinka ar ne, be imigrantų Lietuva ilgainiui tiesiog sustos, tokia yra mūsų ateitis. Todėl jokia vyriausybė nenuspaus STOP mygtuko imigracijai. Faktas: būtina susieti imigrantų kalbos mokymą su ekonomine ir nacionalinio saugumo politika. Dėl pastarosios negalima, tiesiog kvaila palikti likimo valiai imigrantus be lietuvių kalbos mokėjimo, be mūsų kultūros pažinimo. Kiekvienas mūsų puikiai žino imigrantų virimo savo sultyse pasekmes valstybėms, ypač tokioms mažoms kaip mūsų.
Baigęs lietuvių kalbos studijas imigrantas turi žinoti, kad pažeidęs mūsų demokratinės Lietuvos įstatymus jis ir jo šeima bus priversta išvykti ten, iš kur atvyko. Šis reikalavimas siejamas su kitų ES valstybių patirtimi, kai atvykę iš teokratinių diktatūrų imigrantai imasi kurti paralelinės visuomenės taisykles, neva viršesnes už valstybės, į kurią jie atvyko. Tokiems „žaidimams“ valstybė turi rodyti nulį tolerancijos, pakanka Lietuvoje ir vietinių antisemitų, putinistų, rasistų (žiūrėti pirmą straipsnio pastraipą).
Taigi, lietuvių kalbos mokymas yra nepaprastai svarbi imigranto integracijos į mūsų visuomenę pradžia. Daugelis atvykusių nori dirbti, gerbia mūsų kultūrą, gerbtinas ir jų noras netapti valstybės išlaikytiniais, laikytis mūsų įstatymų. Kalbos nemokėjimas paverčia dalį imigrantų trečiaeiliais visuomenės nariais, neretai pažeidžiančiais įstatymus, nes gyventi reikia. Mūsų emigrantai puikiai žino, ką reiškia dirbti „juodai“. Todėl turime jiems padėti taip, kad jie kuo greičiau taptų visaverte mūsų visuomenės dalimi, net jeigu tai pradžioje kainuos, ir nemažai.
