Dainininkė Vaida Genytė prisimena pirmuosius tvirtus žingsnius į sceną, pirmuosius nusivylimus, garsius plojimus, metą, kai scenos jos gyvenime nebuvo, ir jaunystę, kurios pradžią vainikavo išsvajotos vestuvės.
Viso pokalbio klausykite čia:
Istorija prasidėjo nuo „Dainų dainelės“
– Kada tavo gyvenime atsirado muzika?
– Mama mane pastebėjo labai anksti, tik pradėjusią kalbėti, pradėjau ir niūniuoti. Iš to ji suprato, kad greičiausiai gyvenime dainuosiu. Mano mama pati yra muzikė, chorvedė, akordeonistė, ji turėjo puikų balsą.
Mamos ir tėčio dėka ėjau pirmyn muzikos keliu. Pirmasis mano konkursas buvo „Dainų dainelė“, tarp kita ko – tais pačiais metais, kai gimiau, gimė ir pats konkursas. Mama sakė žinojusi, kad jam mane ruoš.
Pirmoji mano „Dainų dainelė“ buvo labai nesėkminga: nepraėjau net pirmojo turo, pamiršau dainos žodžius, man buvo 4 metai, tada labai supykau, nežinau, ar ant mamos, ar ant savęs, ar ant gyvenimo, likimo. Nulipusi nuo scenos puoliau mamą barti.
Šešerių nuėjau jau brandesnė, viskas įvyko sklandžiai – taip ir prasidėjo mano istorija.
– Ar mamai nebuvo sunku įkalbėti žengti į sceną dar kartą, pirmą kartą patyrus nesėkmę?
– Ne, toks buvo mano gyvenimas – dainavau, šokau ir vaidinau. Mano veidrodis buvo mano žiūrovai, o kambarys buvo mano scena. Pasiruošimas „Dainų dainelei“ man nebuvo nei darbas, nei rimtas reikalas, tik pramoga.
Mano veidrodis buvo mano žiūrovai, o kambarys buvo mano scena.
– Kada atėjai į sceną su daina „Sparnuotosios sūpynės“?
– Buvau pirmoje klasėje, man buvo aštuoneri. Šią dainą atrado mano mama – mano mokytoja, mano repertuaro parinkėja, mano stilistė. „Sparnuotosios sūpynės“ yra iš kino filmo, mano mamai kino muzikos takeliai buvo įspūdingi, aš jos net neklausiau, kodėl ji pasirinko būtent šią dainą.
Tais laikais „Dainų dainelė“ turėjo labai griežtas taisykles. Daina privalėjo būti rusų kompozitoriaus, bet mano tėvai nenorėjo, kad dainuočiau rusiškai, tą dainą jie išvertė į lietuvių kalbą. Lietuvoje dainos natų nebuvo, tėtis vyko į Sankt Peterburgą, nepažinodamas natų jis nurašinėjo jas bibliotekoje.
Neįsivaizduoju, kaip jam pavyko, bet jo pastangos buvo didžiulės.
Populiarumo kaina
– Ar tiesa, kad tapai vaiku – žvaigžde?
– Taip, bet to tikrai nesureikšminau. Aišku, mano draugai, ypač Molėtuose, nors negaliu sakyti, kad visi jie buvo tokie, bet tikrai iš kai kurių susilaukdavau pravardžiavimo, skambučių į namus, kieme nuo manęs mergaitės nusisukdavo. Niekada nesupratau, kodėl, ką padariau.
Aš visada labai norėjau draugauti, mano tėvai vasaromis dirbdavo, į kaimą nenorėdavau važiuoti, buvo liūdna. Iki šiol jaučiu kartėlį (...). Vaikystėje buvau gana jautri, bet dabar suvokiu, kad vaikai gali būti gana žiaurūs, neatlaidūs.
– Kaip tu manai, ar vaikai gali būti žiaurūs, ar žiaurūs yra jų tėvai?
– Manau, kad patys vaikai susikuria daug naratyvų, turi savų reikalų ratą. Be abejo, galbūt kažką nugirsta ir iš tėvų, bet vaikai yra tokie pat stiprūs.
– Ar savo tėvams pasisakydavai apie patiriamus užgauliojimus?
– Nelabai, man buvo gėda kalbėti tokiomis temomis. Galbūt užsimindavau apie tai, bet pati išgyvendavau daug daugiau.
Dainuodama buvau labai laiminga, turėjau dvi puses – scenos ir kiemo. Ir tame kieme būdavo gerų draugų, ne tik blogų. Mano vaikystė tikrai buvo pilna, turėjau daug daugiau nei kiti vaikai, dabar taip galvoju. Tuo metu nieko nesureikšminau.
– Kaip tu tvarkaisi su jauduliu, ar turi savo ritualą?
– Ritualų gal ir neturiu, man užtenka susikaupti, pažiūrėti į veidrodį, nusiteikti ir tiek. Aš kažkuria prasme įeinu į vaidmenį, kartais būna ir liūdnų dienų, nebūtinai kupinų laimės, tačiau, kai durys atsidaro, nuotaika persikeičia.
Jaudulys yra man pakišęs koją, tačiau jis mane varžydavo tik paauglystėje. Atrodydavo, kad mano balsą užgniauždavo, pradėdavo svaigti galva. Tuo metu tikrai galvojau, ar kada nors galėsiu būti scenoje – man tai atrodė kaip liga.
Tačiau laikas, branda, psichoterapija man padėjo, atsikračiau baimių.
– Tavo karjeroje buvo ir pedagogikos. Ar tau patiko būti mokytoja?
– Pedagogika ir dabar mane lydi, VDU dėstau būsimiems muzikos pedagogams, man tai patinka, tačiau, be to, turiu sceną. Kai dirbau tik mokykloje, neturėjau scenos, dirbau tik su vaikais, bet buvau atsidavusi.
Grįžusi į sceną, supratau, kaip jos man trūko – ten esu tikroji aš.
Tačiau grįžusi į sceną, supratau, kaip jos man trūko – ten esu tikroji aš. Pedagoginis darbas yra kitoks.
Meilė iš pirmo žvilgsnio, po keturių mėnesių – vestuvės
– Ištekėjai labai jauna, ar tiesa, kad tavo vyras buvo dar jaunesnis?
– Taip, ištekėjau 20-ies, o mano vyrui buvo 19 metų. Košmaras. Kai dabar apie tai pagalvoju, tai tikrai nesuvokiu, draugavome tik keturis mėnesius. Mes susipažinome studijų laikais, diskotekoje.
Jis atsiminė „Dainų dainelę“, bet tikrai neatpažino, apie tai išsišnekėjome tik po kurio laiko. Mes pamatėme vienas kitą ir supratome, kad turime būti amžinai.
Per gyvenimą buvo visko, bet šiandien visgi esu už santuoką.
Nei mes gerai vienas kitą pažinojome, po vedybų prabudau ir susipratau, o kas čia įvyko, kas jis toks (...). Per gyvenimą buvo visko, bet šiandien visgi esu už santuoką.
– Kaip atrodė jūsų vestuvės?
– Jos buvo su pamergėmis, pabrolias, kaip ir priklausė tais laikais. Tėveliai bandė mane atkalbėti, bet nepasidaviau, sakiau – labai myliu ir neatkalbėsi, neįrodysi, kad turiu palaukti.
Apsisprendimas buvo labai greitas, mes pajuokaujame, kaip dabar peršasi jaunimas, kaip jie ruošiasi, kaip renkasi vietas. Mano vyras man pasiūlė tuoktis telefonu ir dar laidiniu. Aš labai apsidžiaugiau.
Aš labai norėjau susituokti, man buvo nesvarbu, nei kur, nei kaip gyvensime – nors ir palapinėje.
Parengė Emilija Balcerytė
