Nuolat girdime ir skaitome apie nusikalstančius vaikus. Siautėjantys ir nesutramdomi nepilnamečiai neva nieko nebijo, daro, ką nori, buriasi į gaujas, per gerai žino savo teises, sukausto mikrorajonų ar net viso miesto gyvenimą, bando pareigūnų kantrybę, bejėgius priverčia pasijausti gyventojus ir įvairias tarnybas.
Susidaro įspūdis, kad vienintelis tokių publikacijų tikslas – pritraukti skaitytojų dėmesį, šokiruoti, bauginti, skatinti pyktį, priešiškumą, nesaugumą ir nepasitikėjimą. Tokios publikacijos stebėtinai reguliarios ir neišsenkančios – nepaisant to, kad per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje registruotų nusikaltusių nepilnamečių skaičius sumažėjo net keturis kartus. Be to, tokiose publikacijose labai retai rašoma apie tai, kas iš tiesų suveikia dar labiau mažinant tokio elgesio apraiškas ir, kaip bebūtų apmaudu, niekada nėra rašoma apie sėkmės istorijas ir pokytį gera linkme.
Gerai, kad turime laisvą žiniasklaidą. Visgi, kaskart girdint ar skaitant apie neva siautėjančius nepilnamečius nusikaltėlius, gerai būtų neprarasti tam tikrų mąstymo orientyrų ir veikimo riboženklių.
Pirmiausia, ir nusikalstantys vaikai yra vaikai. Tai reiškia du dalykus: tokį jų elgesį lemia suaugusiųjų sukurtame pasaulyje įgytos gyvenimo patirtys. Jei jie galėtų, elgtųsi kitaip. Ir elgiasi kitaip tie, kurie dėl kitokios gyvenimo patirties taip elgtis gali. Be to, jie lygiai taip pat, kaip ir bet kuris vaikas, turi teisę gyventi ir vystytis. Tai yra viena svarbiausių kiekvieno vaiko teisių, ir tai nėra nuolaidžiavimas vaikui, bet – pačios visuomenės interesas. Tai aktualu prisiminti ir šiomis dienomis visame pasaulyje minint Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos priėmimo trisdešimt penkerių metų sukaktį.
Antra, nėra ir niekada nebus tokių stebuklingų, dažnai griežtomis ar griežtesnėmis pavadinamų priemonių, kurios tiesiog leistų perversti tam tikros kriminalinės istorijos lapą ir viską pamiršti. Nusikaltę vaikai niekur nedingsta, net jei yra uždaromi į policijos furgonus ar kalėjimo kameras. Jie gyvena toliau toje pačioje MŪSŲ visuomenėje. Labai daug Lietuvos gyventojų, šiuo metu esančių kalėjimuose, pirmą kartą buvo nubausti laisvės atėmimo bausme būdami nepilnamečiais. Per dvidešimt penkerius metus įkalintų nepilnamečių skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip penkiasdešimt (!) kartų – ir tai yra ne tiek dabartinės daug labiau subalansuotos baudžiamosios politikos išraiška, bet pirmojo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio tragedija, kai vaikai į kalėjimus buvo uždaromi per greitai ir per dažnai. Nemaža jų dalis iš ten neišeina ligi šiol.
Trečia, nepilnamečių nusikalstamumas sudaro tik kelis procentus viso nusikalstamumo Lietuvoje. Be to, nepilnamečių nusikaltimais padaroma žala yra šimteriopai kartų mažesnė, nei padaroma suaugusiųjų – nors tai, kad nusikaltimą padarė būtent nepilnametis, žiniasklaidoje visuomet išskirtinai pabrėžiama.
Ir, galiausiai, ketvirta, bet kokia reakcija į jaunų žmonių nusikalstamą elgesį pirmiausia turi remtis jų gyvenimo ateityje perspektyva. Ji apima ir prisiimtą atsakomybę, ir atsiprašymą, ir žalos atlyginimą, ir ugdymą, ir mokymąsi elgtis kitaip, bet ji neturi ir negali būti orientuota į paprasčiausią pasmerkimą, gniuždymą, niekinimą, atribojimą ar izoliavimą. Bausmė prasminga tik tada, kai atveria naują perspektyvą, ji turi mokyti, kaip būtų galima kitaip gyventi rytoj ir spręsti poryt iškilsiančias problemas. Tai yra mūsų visų interesas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
