Kamalos Harris rinkėjai (rinkėjos) paprasčiausiai nesidaugina („jos“ valstijose vidutinis gimstamumas 1,62) ir dėl to laimi Donaldas Trumpas („jo“ valstijose vidutinis gimstamumas 1,84). Jeigu tikėsime, kad abu kandidatai atspindi tam tikrus stereotipus. Demokratijoje viską lemia demografija. Todėl džiugu, kad LRT.lt prasidėjo diskusija apie demografiją ir šeimos politiką.
Aštresnio filosofinio ir empirinio konkretumo pasigedau tiek Pauliaus Gritėno (filosofo), tiek Aušros Maslauskaitės (sociologės ir demografės) straipsniuose apie demografiją. P. Gritėnas argumentuoja, kad gyvename nuovargio visuomenėje ir „demografinės krizės neišspręs jokios išmokos ir lengvatos“.
Taip pat skaitykite
A. Maslauskaitė pabrėžia, kad nėra čia jokios krizės, „banalieji sociologiniai smagračiai veikia ir ... galima juos pristabdyti ar akceleruoti šeimos politikos priemonėmis.“ Autorės teiginys, kad „aiškinant demografiją nepakanka filosofinės diagnostikos” pats yra filosofinis, todėl čia matau disciplinų, o ne žmonių nesutarimą.
Taip pat skaitykite
Filosofinė diagnozė apskritai yra teisinga, jeigu patikslinsime, kas glūdi už numanomo „mes“. Spėju, kad numanomas „mes“ yra gana etnocentriškas: galbūt tai mes – lietuviai, galbūt mes – europiečiai, galbūt mes – „sekuliarizuoti kultūrinės krikščionybės atstovai“ (net ateistas Richardas Dawkinsas laiko save kultūriniu krikščionimi). Todėl sociologinė kritika, reikalaujanti tikslumo apibrėžti, kas tie „mes“, yra visiškai pagrįsta.
Taip pat tiesa, kad šiam „mes“ būdinga štai kas: Vakaruose sekuliarizuota krikščionybė prarado prasmę jau nuo 1960-ųjų, kai suaižėjo tikėjimas Didžiuoju Pasakojimu – Prasmės Davėju. Beje, kalbant apie kitą „mes“ – sovietinę liaudį: su ja tuo pat metu atsitiko tas pats, tik Didysis Pasakojimas – Prasmės Davėjas buvo kitas. Iš tiesų galima kalbėti apie Zeitgeist – laiko dvasią, netgi skirtingose barikadų pusėse. Kai 1960-aisiais JAV prezidentu rinko J. F. Kennedį, pasitikėjimas vyriausybe buvo apie 80%. Dabar jis apie 30% tarp demokratų ir mažiau nei 10% tarp respublikonų (šaltinis – „The Economist“, remdamasis „Pew Research centre“ duomenimis). Daugybė žmonių nemato prasmės nei šeimoje, nei valstybėje. Tačiau yra išimčių.
Iš tiesų galutinį šeimos pasirinkimą gimdyti vaikus lemia ne pinigai, o kultūrinė aplinka ir prasmė.
Todėl norėčiau aptarti tris demografinius pavyzdžius, kurie verčia susimąstyti. Kodėl gimstamumas Izraelyje 2,79 vaiko vienai moteriai? Kodėl Sakartvele nuo dugno 2005 m. – 1,58, jis 2015 m. šoktelėjo iki 2,21, o dabar vis dar laikosi apie 1,8 vaiko vienai moteriai? Kodėl Pietų Korėjoje per dvidešimt metų išleidus paramai 270 mlrd. svarų gimstamumas tik 0,72 vaiko vienai moteriai? Izraelyje gimstamumą kelia itin gausi kieto haredim judaizmo žydų bendruomenė. Tačiau bendras kultūrinis fonas yra tiek palankus šeimai, jog ir skystesnio tikėjimo žmonės gimdo daugiau vaikų. Nepaisant to, kad pašalpos šeimoms mažesnės nei Lietuvoje.
Sakartvelo Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Ilja II 2007 m. pažadėjo krikštyti kiekvieną gimusį trečiąjį vaiką. Dabar patriarchas globoja jau dešimtis tūkstančių krikštavaikių. Žmonės matė prasmę. Pietų Korėjoje įtampa dėl karjeros pradedant darželiais, isterija dėl egzaminų, beprotiškas aukštojo mokslo siekimas, nelygybė (prisiminkime „Oskarą“ laimėjusį Pietų Korėjos filmą „Parazitas“), korepetitorių paslaugos (primena Lietuvą, ar ne?) ir vyrų neįsitraukimas prižiūrėti vaikus yra tokio aukšto lygio, kad nepadeda net valstybės siūlymas sumokėti už aukles ar taksi vežti vaikus į mokyklą.
Iš tiesų galutinį šeimos pasirinkimą gimdyti vaikus lemia ne pinigai, o kultūrinė aplinka ir prasmė. Nepadeda net išpuoselėta materialinė infrastuktūra – tai rodo ryškėjantys blogi demografiniai rodikliai Skandinavijos šalyse ar Prancūzijoje. Tačiau noriu primygtinai pabrėžti, kad vaikus auginančioms šeimoms skirti pinigų ir nemažai pinigų – tai ne malonė ir ne investicija į ateitį. Tai – teisingumas. Visuomenė (pirmiausia vyrai ir pasirinkusieji bevaikystę) gaudama sau gėrį ir priimdama moters auką privalo už tai susimokėti. Dar daugiau, kaip rodo Sakartvelo ir Izraelio pavyzdžiai, privalo sukurti didžiausios pagarbos šeimai sąlygas. Jeigu nori išlikti pasaulyje, kur šalia gyvena stipresnio tikėjimo žmonės.
