Prieš 35 metus Kauno akademinė bendruomenė ir išeivijos lietuviai su Sąjūdžio įkvėpimu svarstė būtinybę atkurti Kauno universitetą. Sovietinė nomenklatūra Kaune paliko tik mediciną, politechniką ir marksizmą-leninizmą. Pagrindinis Kauno universiteto atkūrimo tikslas – marksizmo-leninizmo traukimosi vakuume humanizuoti Kauną.
Patys medicinos ir technikos mokslų atstovai kuo aiškiausiai suvokė šią būtinybę ir pasisakė už susiaurinto profesinio pasirengimo humanizavimą bei išplėtimą iki universitetinio gyvenimo platumos ir akademinės kultūros aukštumos.
Atkurti universitetą pavyko. Laikydamasis savo misijos 1989 metų rudenį atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) savo ašimi matė humanitarinius mokslus. Laimei, ir stojantieji tuo metu veržėsi studijuoti filosofiją, teologiją, istoriją, etnologiją, filologiją ir kitus humanitarinius mokslus. Pirmąjį dešimtmetį universitete dėstė gausus būrys lietuvių akademikų iš viso pasaulio. Paskaitas lankė ir studentai iš kitų Kauno aukštųjų mokyklų. Ne tik humanistikoje, bet ir kituose moksluose pasaulio lietuviai į Kauną atvežė gilios pagarbos žmogui dvasią ir aukštą Vakarų akademinio pasaulio kultūrą. Tuo metu atrodė, kad Kaune sprogo humanitarinė bomba.
Praėjus keliems dešimtmečiams po šio sprogimo, lyg Antano Baranausko Anykščių šilelyje tik kelios pušelės apykreivės liko... VDU išsikvėpė pasibaigus pasaulio lietuvių atneštai energijai. Kauno technologijos bei Lietuvos sveikatos mokslų universitetai tik labai nežymiai pasistūmėjo Kauno humanizacijos link.
Plataus universitetinio išsilavinimo viziją pakeitė siaurų specializacijų pragmatizmas, gerai pažįstamas iš sovietinių laikų.
Senąjį marksizmą-leninizmą pakeitė naujakalbė. Galima pamanyti, kad visa humanizmo sritis per kalbinius modelius (LLM) susitraukė iki „Chat GPT“ serverių dydžio. Stulbina ne tai, kad „Chat GPT“ kalba kaip žmogus, o tai, kad žmonės ėmė kalbėti kaip „Chat GPT“. Plataus universitetinio išsilavinimo viziją pakeitė siaurų specializacijų pragmatizmas, gerai pažįstamas iš sovietinių laikų.
Stojančiųjų į humanistinius mokslus Kaune beveik neliko. Laikinosios sostinės laikais išleistas knygas galima rankiotis šiukšlynuose ir tarpuvartėse. Elementarų, ne ideologinį, jautrumą ir pagarbą žmogui akademinėje bendruomenėje dažniau rastume dėl „senamadiško auklėjimo šeimoje“, o ne dėl vyresniųjų akademijos kolegų pavyzdžio ir įkvėpimo.
Humanizmas kaip druska turi perimti viską. Tik taip misiją galima būtų laikyti įvykdyta. Todėl Kauno akademinė bendruomenė ir vėl savęs turi paklausti: ar reikia humanizuoti Kauną? Ar norime atsitraukti nuo vis dar neįvykdytos misijos, nes per kieti jos žodžiai? Kaip ir 1989 metais, lemiamą žodį turi tarti Kauno medikai ir technikos mokslų atstovai. O gal atsirastų ir grupelė naujos kartos lietuvių, grįžtančių iš pasaulio universitetų?
