Neturėtume stebėtis, kad tėvai ir mokyklos dabar bet kokia kaina siekia vaikams saugumo, o ne disciplinos. Fizinės, net psichinės bausmės jau praeitis. Vaikai patys turėtų susirasti savo kelią. O kad nuo jo nenukryptų, visur yra tvoros.
Vyrauja gilus įsitikinimas, kad svarbiausia vaikus darželiuose, mokyklose, automobiliuose, būreliuose ir namuose „laikyti“ saugiai aptvertus. Mokslo metų pradžioje dažniausiai svarstomi klausimai, ar galima išeiti už mokyklos teritorijos ir ar yra mokykloje stebėjimo kameros. Totalinis tėvų ir valstybės galios troškimas, nustūmęs į šalį gamtą ir Dievą, siekia sukurti vaikams „rojaus sodą“, aptvertą totaline tvora. Šiame „sode“ nėra nei gyvybės, nei gėrio ir blogio pažinimo medžių. Nebėra net karčių šaknų ir saldžių vaisių. Tik baisus totalinės atsakomybės nerimas. Primena pragaro aprašymą Sartre’o pjesėje „Už uždarų durų“ (angl. vert. No Exit). O kas mėgsta šiuolaikinius palyginimus – pasižiūrėkite korėjiečių serialą Squid Game.
Totalinis tėvų ir valstybės galios troškimas, nustūmęs į šalį gamtą ir Dievą, siekia sukurti vaikams „rojaus sodą“, aptvertą totaline tvora. Šiame „sode“ nėra nei gyvybės, nei gėrio ir blogio pažinimo medžių.
Žiūrint istoriškai, viena iš priežasčių, kodėl vaikams buvo sukurtos mokyklos, tai paprasčiausia higiena ir organizuotas vaikų gelbėjimas iš gatvės purvo ir skurdo. Pažįstu jauną vyrą iš Ugandos, kurį tėvai patys atidavė į katalikišką internatą, nes negalėjo išlaikyti. Prie religinių bendruomenių rūpesčio prisijungia ir valstybė su savo atsakomybe. Uždarom vaikus į mokyklą ir tėvai ramūs, kad jų vaikai nepateks kur nors į nelaimę, neprižiūrimi suaugusiųjų.
Taigi, šiurkščiai kalbant apie mokyklą: jos reikia tėvų darbo valandomis ir pirmiausia kaip užtvertos teritorijos. Taip rūpinamės savo vaikų saugumu. O valstybė šitą saugumą tėvams garantuoja. Net laisvės partijos atstovai siūlė mokyklų teritorijose pristatyti kamerų (kaip ironiška!). Tėvams atrodo, kad vaikams yra saugu tik namuose ar mokykloje. Valstybei taip pat. Visi bijo, kad gatvėje vaikai tuoj pat pateks į bėdą.
Vietoj jos pristatyta „saugių“ vaikų žaidimo aikštelių pagal papūgėlių narvelių modelį: su „laipynėmis” ir „sūpynėmis“. Auga nauja karta be gatvės ir be kiemo. Už tvoros.
Iš tikrųjų, šita baimė jau beveik tuščia: gatvės ar, kitaip sakant, kiemo kaip socialinių kategorijų jau kurį laiką praktiškai nebėra. Ta gatvė ar kiemas, kur dar XX amžiuje buvo vaikų laisvo žaidimo teritorija, kur vaikai susitikdavo ir žaisdavo nekontroliuojami, pamažu išnyko. Tai buvo vieta be tvoros, nei namai, nei mokykla. Tai buvo didelė erdvė ir jai teko daug laiko. Šitą laiką vaikai praleisdavo kartu. Laisvai žaisdami, laisvai kurdami. Žinoma, ne be tam tikros rizikos ir galbūt net ne be patyčių. Bet vis tiek tai buvo vaikų laisvės laikas ir laisvės erdvė. Šitos erdvės dabar nebėra. Vietoj jos pristatyta „saugių“ vaikų žaidimo aikštelių pagal papūgėlių narvelių modelį: su „laipynėmis” ir „sūpynėmis“. Auga nauja karta be gatvės ir be kiemo. Už tvoros.
