Gimstamumo mažėjimas ir mažėjantis gyventojų skaičius tampa vis sudėtingesniu iššūkiu daugelyje pasaulio šalių. Apie demografinės krizės ženklus vis garsiau kalbama ir vienoje sparčiausiai besitraukiančių ES valstybių – Lietuvoje. Bet ar tai problema, kuri išsprendžiama politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis?
Jei manote, kad gimstamumo mažėjimas yra tik Lietuvos problema, smarkiai klystate. Gimstamumo skatinimo ir šeimos politikos programos jau dešimtmetį veikia ir vis labiau spartinamos Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose regiono valstybėse. Jei manote, kad tai tik regiono problema, taip pat smarkiai klystate. Gimstamumo rodikliais jau kurį laiką susirūpinusios ir tokios valstybės kaip Ispanija ar Italija, pradedančios savas skatinimo iniciatyvas.
Įprasta manyti, kad demografinės problemos ištinka tik Vakarų pasaulio ar vadinamųjų išsivysčiusių ekonomikų šalis, tačiau pastaruoju metu tokias pačias problemas patiria net ir Iranas ar jau kurį laiką visomis prasmėmis, išskyrus teritorinę, nykstanti, o dabar dar ir dalį savo piliečių žūti į Ukrainą siunčianti Vladimiro Putino Rusija.
Paradoksalu, bet nepriklausomai nuo politinių, ekonominių, socialinių ar net religinių visų šių valstybių skirtumų, visos jos imasi panašaus desperatiško plano – metama daugiau pinigų. Beveik visose išvardytose ir kitose nutylėtose valstybėse, kuriose susiduriama su gimstamumo mažėjimu, pirmasis ir vienintelis žingsnis yra papildomos išmokos ir įvairios lengvatos.
Tai gali būti iš dalies pateisinama priemonė mažesnės ekonominės galios visuomenėse, kuriose baziniai poreikiai ir jų užtikrinimas vis dar yra aktualus klausimas, bet didžiosios dalies valstybių bandymai suvilioti savo piliečius daugintis dedant ant stalo papildomai pinigų ar sukuriant sąlygines lengvatų ar kompensacijų sistemas atrodo nelogiški.
Jei kalbame apie visuomenes, kurios gyvena saugiausią ir patogiausią egzistavimo šimtmetį, tai kodėl papildoma paskata turėtų būti reliatyviai nedidelės ir lengvai uždirbamos pinigų sumos ar sąlygas palengvinančios, bet įpareigojančios lengvatos?
Moters sėkmė ir savęs išreiškimas nėra tik biologinės funkcijos atlikimo ar potencialo realizavimo rezultatas.
Praktika rodo, kad šios priemonės nėra rimtas katalizatorius ir dažniausiai veikia tik kaip kosmetinė medžiaga ar savęs raminimo instrumentas. Suteikėme visas sąlygas, o dabar spręsti jums patiems.
Jei šios kolektyviai taikomos programos ir iniciatyvos neduoda norimo rezultato, jei ekonominiai ir politiniai sprendiniai atrodo per siauri ar per mažai paliečiantys problemos esmę, tai galbūt demografinė krizė nėra tik pinigų ar būsto stygiaus rezultatas? Galbūt už jos glūdi rimtesni filosofiniai klausimai?
Dažniausiai tie politikai, kurie imasi spręsti demografinės krizės klausimus, noriai kalba apie visuomenę kaip socialinį vienetą, bet retai bando nužengti iki individualaus apsisprendimo lygmens. O būtent čia glūdi gilesnės ir žymiai paveikesnės filosofinės gimstamumo mažėjimo priežastys.
Pradėti diskusiją apie demografinę krizę derėtų nuo pamatinio klausimo: kodėl žmonės nebenori turėti vaikų? Arba formuluojant arčiau biologinio klausimo lygmens: kodėl tampame rūšimi, kuri nebesiekia pratęsti savo giminės?
Vokietijoje gyvenantis korėjiečių kilmės filosofas Byung-Chul Hanas 2015 metais išgarsėjo anglakalbiame pasaulyje pasirodžius jo knygai „Nuovargio visuomenė“, po kurios iškart ėjo ir tęsinys „Skaidrumo visuomenė“. Staigaus Byung-Chul Hano populiarumo priežastis – daugelio atpažinta konstatacija.
Pasiekimų, efektyvumo ir desperatiško noro išpildyti-užpildyti-perpildyti savo gyvenimą visuomenė noriai konstatuoja savo nuovargį, nerimą, pasimetimą, krypties neturėjimą. Bet, kaip pastebi kitas žymus filosofas Slavojus Žižekas, mums lengviau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą.
Suvokimas, kad ekonominė ir socialinė mūsų visuomenių struktūra, orientuota į nuolatinį augimą, nuolatinį gaminimą ir nuolatinį vartojimą, eikvoja ne tik išorinius resursus, bet ir mūsų pačių energiją, mūsų pačių gyvenimus, tvyro vakarietiškose visuomenėse, bet kol kas bandoma šį klausimą spręsti balansavimo, o ne pokyčių būdu.
Ir visiškai suprantama, kad tokioje greitėjančioje, vis daugiau informacijos pateikiančioje ir reikalaujančioje ją apdoroti, ją apmąstyti, ją įsisavinti visuomenėje didžiuoju tikslu tampa pats spėjimas paskui laiką, pasiekimų ir naujų įrodymų sau ir kitam vaikymasis.
Atviros ir vis labiau moterų teisių atžvilgiu išsilyginančios visuomenės vis labiau tolsta nuo sėslaus gyvenimo, uždarumo ir šeimyninio rato principų.
Pati ekonominė ir socialinė struktūra, laiko samprata, sėkmės ir prasmės sampratos vis mažiau įtraukia ilgalaikius projektus ar ilgalaikius įsipareigojimus, kurie ir apibrėžia vaikų turėjimą. Tai pamatinės struktūrinės gimstamumo mažėjimo priežastys. Jei norite ieškoti politinių ar ekonominių sprendimų šiai problemai, turite ne lieti vis naujas finansines dozes, o galvoti, kaip išlaisvinti tą Byung-Chul Hano nerimo, nuovargio, skubėjimo ir perdegimo žmogų iš ekonominių-socialinių karjeros, pasiekimų ir sėkmės per sukurtą vertę ir sukauptą turtą spąstų.
Kita filosofinė demografinės krizės perspektyva – ilgalaikiškumo arba tęstinumo krizė. Vis labiau fragmentuotame ir perkeltine bei tiesiogine prasme į akimirksnį orientuotame pasaulyje vaikų auginimo ir auklėjimo užtikrinimą turintys teikti ilgalaikiai santykiai tampa itin sudėtingu iššūkiu. Atviros ir vis labiau moterų teisių atžvilgiu išsilyginančios visuomenės vis labiau tolsta nuo sėslaus gyvenimo, uždarumo ir šeimyninio rato principų. Tokiose visuomenėse vis didesnė tikimybė, kad žmonės naudosis teisėta galimybe nutraukti santykius, rinktis kitus partnerius, ieškoti didesnio supratimo ir savęs išreiškimo kitame santykyje.
Bet kokie tradicionalistų bandymai sukišti šį džiną į butelį ir kalbėti apie tam tikrame laike buvusias šeimos sampratas, moterų ar vyrų vaidmenis ir tariamai teisingus santykių modelius, pasmerkti atsimušti į tikrovę.
Šiuos santykių pokyčius lemia ne tik kintančios socialinės sąlygos, bet ir kintantis individų savęs, savo tapatybės suvokimas. Turbūt ryškiausiai nenorą suprasti dabarties pasaulio tikrovės parodo Lietuvoje populiari diskusija apie socialinės lyties konceptą. Bandymai traktuoti pasaulį tik kaip biologinio lytiškumo erdvę nebesutalpina įvairių lytiškumo klausimo ir šio klausimo formų.
Šiuolaikinis žmogus gyvenimo prasmės klausime giminės pratęsimą yra nustūmęs į žemesnes verčių skalės vietas.
Galiausiai, reikia pripažinti, kad gimstamumo mažėjimo priežastis glūdi ir individualioje šių laikų sąmonėje. Giminės pratęsimas, vaikų turėjimas ir jų auginimo procesas nebėra tokia svarbi šiuolaikinio individo gyvenimo dalis. Moters sėkmė ir savęs išreiškimas nėra tik biologinės funkcijos atlikimo ar potencialo realizavimo rezultatas. Tas pats pasakytina ir apie vyrus, kuriems tėvo ar šeimos patriarcho vaidmuo nebėra būtina ar neišvengiama tapatybės išreiškimo sąlyga.
Nesiimu spręsti šios pažiūros teisingumo ar pražūtingumo, bet tai yra faktas, kurio egzistavimo savo socialinėje tikrovėje negalime paneigti. Šiuolaikinis žmogus gyvenimo prasmės klausime giminės pratęsimą yra nustūmęs į žemesnes verčių skalės vietas. Tai lemia įvairios aplinkybės, kurias parodo ir kai kurios apklausos. Nuo naujų kartų nerimo dėl klimato kaitos ir planetos likimo, globalesnio mąstymo priešstatos individualiems poreikiams iki egotistiškos sąmonės patyrimo, kad vaikų turėjimas yra rimta atsakomybė, kuri reikalauja ne tik įsipareigojimo, bet ir gebėjimo pripažinti tapatybių skirtis, kito laisves ir galimybes.
Demografinę krizę vis dar esame linkę matyti kaip ekonominę ar socialinę problemą, kurią galima spręsti užmėtant išmokomis ar suteikiant papildomas privilegijas. Bet už šios krizės statistinių išraiškų glūdi gili filosofinė įtampa. Nuvargusi, nerimo dusinama ir pasiekimus desperatiškai kaupianti, vėluojanti ir besivejanti, keliaujanti ir nerandanti visuomenė, negalinti ištrūkti iš vėlyvojo kapitalizmo ekonominio ir socialinio modelio spąstų. Poros, svajojančios, bet negalinčios, nemokančios ar tiesiog nenorinčios išlaikyti ilgalaikių santykių, sudėtingų moralinių įsipareigojimų ir asmeninio pasiaukojimo. Individai, manantys, kad gyvenimo prasmės klausimas sprendžiamas ne per biologinį dauginimosi, o per kultūrinį savęs realizavimo modelį. Teisingo atsakymo gimstamumo klausimui nėra, bet mes vis dar neišmokome užduoti netgi teisingo klausimo.
