Sunku būtų nesutikti su Pauliaus Gritėno straipsnyje „Demografinės krizės neišspręs jokios išmokos ir lengvatos“ pateikta filosofine mūsų laikmečio diagnoze. Nuovargio, neapibrėžtumo, pažeidžiamumo, išaugusių rizikų, efektyvumo, sėkmės, pasiekimų naratyvai keletą dešimtmečių sukasi humanitarinių ir socialinių mokslų lauke, kodifikuoja bendrąsias laikmečio ydas. Galima būtų pratęsti ilginant sąrašą ir įtraukiant individualizmą, savirealizaciją, autonomiją, fragmentaciją, socialinių ryšių trūkinėjimą ir pan.
Zeitgeist akademinė refleksija – svarbi kaip ir jos populiarinimas. Dėl jo ši refleksija tampa kolektyvinių patirčių ir jausenų žodynėliu, kuris cirkuliuoja visuomenėje, gali turėti ir individualų terapinį užtaisą. Tokia laikmečio diagnozė dažnai nuleidžia iki skaitytojams draugiško raiškos stiliaus beigi patogios puslapių apimties. Svarstytina, kiek šios įžvalgos tikslios, pagrįstos, turi potencijos mobilizuoti kolektyvinį veiksmą bei koreguoti vėlyvojo kapitalizmo ekonominius, socialinius ar kultūrinius institutus. Bet šįkart ne apie tai.
P. Gritėno tekstas buvo apie Zeitgeist, gimstamumą ir (ne)galimybę jį veikti politikos priemonėmis. Kiek sutraukiant ir percituojant, neva šiuolaikinė visuomenė, jos „ekonominė ir socialinė struktūra, laiko samprata, sėkmės ir prasmės sampratos vis mažiau įtraukia ilgalaikius projektus ir ilgalaikius įsipareigojimus, kurie ir apibrėžia vaikų turėjimą. Tai pamatinės struktūrinės gimstamumo mažėjimo priežastys“. Remiantis šia diagnoze, autorius teigia, kad bet kokios šeimos ar demografinės politikos priemonės bergždžios ir pasmerktos nesėkmei.
Norėtųsi pasakyti, kad šis argumentas turi ne vieną klaidą. Pirmoji ir, mano įsitikinimu, didžiausia – itin drąsi generalizacija. Didelis zoom out’as migloje paskandina socialinę tikrovę, jos santykinę autonomiją ir dėsningumus. Antroji logiškai seka iš pirmosios ir susijusi su daugybe faktinių klaidų. Taigi, apie kiekvieną iš eilės.
Didelis zoom out’as arba didieji naratyvai suskliaudžia daug empirinio triukšmo. Ir tai suprantama. Jei norima koncentruotai, patraukliai parodyti didįjį paveikslą, negalima skrupulingai apžiūrinėti socialinės tikrovės pakampių. Bet reikėtų ir likti zoom out’e – pripažįstant ir jo ribotumą aiškinant, pavyzdžiui, demografija. Socialinis pasaulis veikia pagal savus dėsningumus, jėgas ir filtrus, didžiajame paveiksle jų nėra. Sociologiniai smagračiai sukasi ir brėžia individualių biografijų matricas, trajektorijas, įgalina ar blokuoja kaitą.
Todėl P. Gritėno minimas nuovargis, nerimas, pasimetimas ar krypties neturėjimas, prasmės paieškos toli gražu nėra unifikuojanti visų socialinių klasių, amžiaus ar etninių grupių patirtis. Žmonės skirtingai patiria ir perdirba šias filosofiškai diagnozuotas mūsų laikmečio duotybes. Ir tai atsispindi jų šeiminio gyvenimo trajektorijose – kiek, kaip ir kada jie susilaukia vaikų.
Todėl P. Gritėno minimas nuovargis, nerimas, pasimetimas ar krypties neturėjimas, prasmės paieškos toli gražu nėra unifikuojanti visų socialinių klasių, amžiaus ar etninių grupių patirtis.
Keli lietuviški demografiniai pavyzdžiai. Moterys su žemu išsilavinimu dažniau lieka bevaikės nei anksčiau. Jos dažniau nesukuria stabilių partnerysčių, o tai irgi viena iš vaikų nesusilaukimo prielaidų. Jos susilaukia ir mažiau vaikų nei jų mamos. Tuo metu universitetų absolvenčių gimstamumo rodikliai išlieka mažai pakitę. Dabartinės septyniasdešimtmetės, kurios baigė aukštąsias mokyklas, vidutiniškai susilaukė tiek pat vaikų, kaip gimdžiusios jau 21 a., t. y. dabartinės keturiasdešimtmetės. Vyrai su universiteto diplomu yra geidžiamiausi partneriai „santuokinėje rinkoje“ – taip buvo sovietmečiu, yra ir dabar. Jie turi privilegiją sukurti santuoką ir nugyventi joje visą gyvenimą. O jei ir išsiskiria, greitai atkuria partnerystę. Tai tik keli demografinės realybės fragmentai. Bet jų užtenka, kad būtų įrodyta:
a) banalieji sociologiniai smagračiai veikia;
b) aiškinant demografiją nepakanka filosofinės diagnostikos;
c) o jei sociologiniai smagračiai veikia, galima juos pristabdyti ar akceleruoti šeimos politikos priemonėmis.
Zoom out’inis vaizdas neretai neišlaiko laiko testo. Prieš maždaug keturis dešimtmečius Vakaruose rimtai prognozuota, kad atėjome į „mažiau šeimos“ epochą. Atslūgus antrajai feminizmo bangai ir nurimus studentų sąjūdžiams kalbėta, kad nauji gyvenimo orientyrai – savirealizacija, autonomija, individualizmas – nesuderinami su vaikais ir ilgalaikiais santykiais. Pranašauta santuokos, kaip šeimos formos, mirtis. Kurį laiką augo ištuokų rodikliai, mažėjo gimstamumas, mažėjo santuokų. Pranašystė lyg ir pildėsi. Tačiau paskutinių amžių sandūroje demografai stebėjo, kad kai kur gimstamumas atsigavo (tik nesakykite, kad dėl imigracijos, nes imigrantų populiacijos įnašas į bendrą gimstamumo rodiklį itin marginalus). Nors pasikeitė, kaip žmonės kuria šeimas, ilgalaikė stabili partnerystė – vis dar gyvenimo prioritetas.
Dar daugiau, kai kuriuose visuomenės sluoksniuose fiksuotas akivaizdus „daugiau šeimos“ scenarijus – daugiau vaikų, stabilios partnerystės. Paradoksalu, tačiau šis scenarijus pildėsi tarp žmonių, kurie matyti individualizmo ir savirealizacijos pionieriais, t. y. žmonės su geru išsilavinimu, stabiliu užimtumu ir pajamomis. Kodėl? Nes stabilūs santykiai ir vaikai vis dar gyvenimo vertybė. Nes sukurtos paramos šeimai politikos priemonės geriausiai atitiko jų interesus. Nes šios šeimos geriausiai prisitaikė prie dviejų dirbančių-dviejų vaikus prižiūrinčių modelio.
Nes stabilūs santykiai ir vaikai vis dar gyvenimo vertybė. Nes sukurtos paramos šeimai politikos priemonės geriausiai atitiko jų interesus. Nes šios šeimos geriausiai prisitaikė prie dviejų dirbančių-dviejų vaikus prižiūrinčių modelio.
Ir paskutinis komentaras dėl gimstamumo skatinimo priemonių. Kitaip nei rašo autorius, jos, deja, nėra tik „išmokos ir lengvatos“. Tiesa sakant, išmokos – mažiausiai efektyvi šeimos politikos priemonė. Gausu tyrimų rezultatų, rodančių, kad pinigai už vaikus neveikia, duoda socialiai selektyvų ir trumpalaikį rezultatą. Gaila, kad politikai į tai retai įsiklauso, ypač tokiose šalyse kaip Lenkija, Vengrija, Rusija.
Šeimos politika apima platų spektrą valstybės taikomų priemonių, padedančių moterims ir vyrams suderinti profesinį ir šeimos gyvenimą. Ir dažniausiai tai paslaugos, su jomis susijusi infrastruktūra, vaiko priežiūros atostogos. Todėl klaidinantis teiginys, kad valstybės, kuriose „susiduriama su gimstamumo mažėjimu, pirmas ir vienintelis žingsnis yra papildomos išmokos ir įvairios lengvatos“. Teiginių su faktinėmis klaidomis tekste yra ir daugiau, bet nesiplėsiu.
Pabaigai. Straipsnyje naudojama demografinės krizės sąvoka. Ji – įkrauta emocijomis, erzinanti, nerimastinga, bet išplaukusiu turiniu. Formaliai žiūrint, pajudėjimas nuo demografinės pusiausvyros, t. y. stabilaus gyventojų skaičiaus ir struktūros, traktuotinas kaip nuokrypis. Ar tai krizė? Sunku būtų rasti visuomenę, kuri ilgą laiką yra demografinės pusiausvyros būklės. Turime permanentinę krizę? Istoriškai demografija visuomet dinamiška. Ir svarbu yra ne kaita, bet visuomenių gebėjimai prisitaikyti prie demografinio pokyčio.
