Didžiausias naujojo Seimo laukiantis iššūkis – ne antisemitizmo šešėlis. Priešingai – tai šiuolaikinio pasaulio prakeiksmas, dėl kurio aukšta ekonominė gerovė ir gyvenimo komfortas veda pasaulio tautas (išskyrus žydų tautą) į bevaikystę ir išnykimą.
Paulas Morlandas yra vienas iš ryškiausių Jungtinės Karalystės demografų, 2024 metų vasarą išleidęs naują knygą „No One Left“. Šio demografo įsitikinimu, mūsų laikais valstybės gali išlaikyti tik du iš šių trijų elementų: žemą gimstamumą, etninį vientisumą ir ekonominę gerovę.
Kur žemas gimstamumas ir išlaikomas etninis vientisumas – galima tikėtis tik ekonominio nuopuolio ar stagnacijos (Japonija). Kur žemas gimstamumas ir kylanti ekonominė gerovė – negalima tikėtis etninio vientisumo (Vokietija). Kur kyla ekonominė gerovė ir kartu auga etninis vientisumas – būtinai reikia tikėtis aukšto gimstamumo (Izraelis).
Nesunku pastebėti, kad Lietuva eina antruoju (Vokietijos) keliu: įvežtinė darbo jėga iš Indijos ir postsovietinių šalių (Baltarusijos, Ukrainos, Centrinės Azijos) stumia Lietuvos ekonomiką į priekį. Jeigu būsimasis Seimas ketins šią tendenciją apgręžti, turės susitaikyti su lėtėjančia ekonomika. Net jeigu per stebuklą įvyktų gimstamumo pokytis, jis per artimiausius ketverius metus ekonomikos nepakeis. Pokyčiai įvyktų tik po dvidešimt metų.
Nesunku pastebėti, kad Lietuva eina antruoju (Vokietijos) keliu: įvežtinė darbo jėga iš Indijos ir postsovietinių šalių (Baltarusijos, Ukrainos, Centrinės Azijos) stumia Lietuvos ekonomiką į priekį.
O demografinė situacija per ketverius metus taps daug blogesnė, negu buvo iki šiol, net nekalbant apie galimą karą. Jeigu gimstamumas ne mažės, o išsilaikys toks pats (kas mažai tikėtina, nes dabartiniai 16–23 metų amžiaus moterų skaičiai atspindi ankstesnę demografinę duobę), per ateinančius ketverius metus Lietuvoje gims ne daugiau nei 80 tūkst. vaikų.
Palyginimui – šiuo metu pradinėse Lietuvos mokyklose mokosi apie 120 tūkst., t. y. trečdaliu daugiau. Tai reiškia, kad pradinių mokyklų infrastruktūra per ateinančius ketverius metus turės susitraukti maždaug trečdaliu, kartu mokytojams reikalaujant didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų.
Per ketverius metus į pensiją potencialiai išeis labai gausi 61–64 metų amžiaus grupė žmonių, sudaranti beveik 180 tūkst. Tuo metu darbo rinką potencialiai papildys 16–19 metų amžiaus grupė (arba labai panaši 20–23 metų amžiaus grupė, jeigu skaičiuosime baigiančius bakalauro studijas), tesudaranti beveik 110 tūkst. Kitaip sakant 70 tūkst. mažiau.
Todėl bedugnė tarp išeinančiųjų į pensiją ir ateinančiųjų į darbo rinką bus juntamai gili, galbūt net apie 100 tūkst., jeigu daug jaunimo emigruos arba rinksis nedarbą. Ar būsimasis Seimas ryšis dar labiau vėlinti išėjimo į pensiją amžių? Kaip rodo kitų demokratinių šalių patirtis – taip politikai pasirašytų sau mirties nuosprendį.
Kita vertus, jeigu neįsileisime imigrantų, negalėsime išlaikyti ekonomikos, medicinos, švietimo ir kitų viešųjų paslaugų lygio. Ar be Lietuvoje jau dirbančių apie 200 tūkst. naujasis Seimas išdrįs įsileisti dar 100 tūkst. imigrantų? Kas laimės rinkimus po ketverių metų, kai žmonės dar aiškiau pamatys, kaip jų akyse plečiasi tamsesnio gymio Lietuva? Ar pajėgsime priimti ją su meile?
Apie žemą gimstamumą, imigraciją ir būsimą (?) ekonominę gerovę atskirai parašysiu kituose straipsneliuose. O naujasis Seimas šioje akivaizdžiai blogėjančioje situacijoje tikriausiai bandys „prastumti“ ketverius metus su kita retorika, tačiau be strateginių pokyčių (ką neseniai paminėjo Gintautas Mažeikis).
Taip pat skaitykite
Trumpai tariant, mūsų bendras reikalas (res publica) spręsis Briuselyje. Tai galbūt ir bus didžiausias naujojo Seimo išmėginimas: pritarti ar nepritarti didžiųjų Europos valstybių norui (ir Mario Draghio pasiūlymui) strateginiais Europos klausimais laikytis daugumos sutarimo, o ne vienbalsiškumo principo. Lietuvos piliečiai turės budriau sekti tai, kas vyksta Briuselyje, o ne Vilniuje.
