Už lango jau gilus ruduo. Šis metų laikas ornitologams – pats darbymetis. Įvertiname per vasarą užaugusį derlių, stebime ir skaičiuojame virš Lietuvos į pietus migruojančius paukščius. Dažnai girdžiu klausimų, kodėl paukščiai migruoja ir kodėl jie apskritai grįžta perėti į Lietuvą, nelieka šiltuose kraštuose. Tam yra ne viena priežastis.
Bene labiausiai paukščius į piečiau esančius kraštus verčia skristi maisto trūkumas šaltuoju metų laiku. Kaip žinia, didelė dalis paukščių yra vabzdžialesiai, todėl žiemą jiems tikrai nėra ką veikti mūsų kraštuose. Jie parskrenda tik balandį, kai po žiemos miego atgyja ir pradeda skraidyti musės, uodai, drugiai ir kiti vabzdžiai, o išskrenda rugsėjį, kai atšąla ir maisto itin sumažėja. Žiemoti lieka tik tos rūšys, kurios geba maitintis augaliniu maistu: įvairiomis augalų sėklomis, uogomis ar vaisiais.
Pavyzdžiui, žvirbliai, zylės, dagiliai, žaliukės arba tie paukščiai, kurie išmoksta prasimanyti ar susimedžioti gyvūninės kilmės maisto, pavyzdžiui, paukštvanagiai, vištvanagiai, suopiai. Kita priežastis, kodėl paukščiai palieka mūsų kraštus, yra fiziologinis neprisitaikymas prie atšiaurių žiemos sąlygų. Antai dauguma mūsų kraštuose aptinkamų pelėdų yra sėslios, visą gyvenimą praleidžia tame pačiame miške ir niekur nemigruoja.
Paukščių migracija – unikalus gamtos fenomenas. Lietuvos geografinė vieta yra itin tinkama stebėti migruojančius paukščius.
Tačiau kai kurių rūšių pelėdos, kurios nemoka maitintis giliame sniege ir neturi storo pūkų sluoksnio, išskrenda iš Lietuvos, o jei neišskrenda, neretai žūva. Viena tokių rūšių – plačiai paplitusi Pietų ir Vidurio Europoje liepsnotoji pelėda. Lietuvoje ji reta, nes nėra prisitaikiusi medžioti esant giliam sniego sluoksniui. Bet kam tuomet apskritai grįžti į tokį permainingą kraštą kaip Šiaurės Europa? Juk galėtų tie paukščiai gyventi Afrikoje, kur visuomet šilta ir apstu maisto, ir nesukti sau galvos. Visgi čia į šiaurę juos traukia ne koks nors patriotiškumas ir namų ilgesys, o pragmatinis išlikimo tikimybės išskaičiavimas.
Gyvenimas ties pusiauju šiltas, tačiau dienos, kai paukščiai gali maitintis, trukmė yra ganėtinai trumpa. Jau apie šeštą valandą vakaro pradeda temti, stoja tamsa. Bepigu tokias ilgas naktis ištverti nelesus, kai esi atsakingas tik už save, o ne už dar dešimt cypsinčių peralkusių jauniklių. O štai šiaurėje šiltuoju metų laiku maisto susirasti lengva, o ir naktys trumpos. Štai šiauriau, prie poliarinio rato, naktų visai nėra. Tad išmaitinti gausias jauniklių vadas tėvai turi kone dvigubai daugiau paros laiko nei egzotiškoje Afrikoje.
Paukščių migracija – unikalus gamtos fenomenas. Lietuvos geografinė vieta yra itin tinkama stebėti migruojančius paukščius. Virš mūsų šalies driekiasi vienas intensyviausių paukščių migracijos kelių – vadinamasis Baltosios–Baltijos jūrų migracijos kelias. Migruojančių paukščių koncentracija Lietuvos pajūryje ir pamaryje tiesiog stulbina. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje galima matyti, kaip virš vakarinės šalies dalies teka nenutrūkstanti milijonų paukščių srovė. Vien Kuršių nerijoje per dieną kartais suskaičiuojami net keli milijonai į pietus traukiančių sparnuočių. Grožėkimės ir saugokime šiuos sparnuotus keliauninkus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
