Savo knygų apie gamtą lentynose turiu daugiau nei 1000 leidinių apie Lietuvos ir pasaulio gamtą. Nemaža jų dalis – senos ir jau praradusios aktualumą. Tačiau skaitydamas 100 metų ar dar senesnius leidinius geriau suprantu to meto žmonių pasaulėžiūrą ir to padarinius šiandien.
Štai visai neseniai įsigijau dar 1947 metais išleistą „Taikomosios zoologijos vadovėlį“ to meto studentams. Jau gerokai nuo laiko pageltusiais lapais. Tai tikrai išsamus, net 800 puslapių apimantis leidinys apie Lietuvos ir pasaulio gyvūnus, jų ekologiją ir biologiją. Prisipažinsiu – viso leidinio neperkaičiau, tik perbėgau akimis, kiek ilgiau užtrukdamas ties man geriausiai pažįstamu skyriumi – apie paukščius.
Negaliu sakyti, jog čia pateikiama informacija ir požiūris į laukinę gamtą mane labai nustebino – esu skaitęs ne vieną to meto leidinį apie paukščius. Visgi šioje knygoje kaip niekur kitur aiškiai gali išskaityti gyvūnų skirstymą į blogus ir gerus, naudingus ir kenksmingus ar netgi naikintinus.
Turbūt labiausiai nustebino požiūris į mūsų mylimus, vienus grakščiausių Lietuvos sparnuočių – pilkąsias gerves. Šis paukštis to meto studentų mokymosi priemonėje aprašomas kaip medžiojamas ir net patikslinama, kad gervių jauniklių mėsa skani. Žinant, kad netrukus po šio leidinio pasirodymo, XX a. pabaigoje, gervės mūsų šalyje buvo beveik išnykusios, labai tikėtina, jog jų populiacijos sunykimui reikšmingą žalą padarė ne tik pelkių naikinimas, bet ir skatinama medžioklė. Džiugu, jog buvo laiku susigriebta griežtai saugoti šiuos nuostabius paukščius, tad šiandien gervių trimitai jau gali saugiai skambėti Lietuvos raistuose.
Panašių minčių nuskamba ir skyriuje apie laukinius vištinius paukščius. Pavyzdžiui, tuomet dar dažnais laikyti tetervinai ir kurapkos buvo intensyviai medžiojami, o knygoje studentams net pateikiami terminai, kada juos galima šaudyti maistui. Tuo tarpu šiandien šios abi rūšys įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Palyginti su XX a. 5-uoju dešimtmečiu, kai buvo išleistas šis vadovėlis, jų belikę tik apie 10 proc.
Bene liūdniausia knygoje – situacija su plėšriaisiais paukščiais. Jie vertinami per dvi prizmes – naudingi ir žalingi. Štai skaitydamas apie šiuo metu retą ir saugomą vištvanagį, negali nesistebėti tokiais sakiniais: „Vištvanagis labai žalingas“; „Paukštvanagį ir ypač vištvanagį reikia naikinti.“ Vadovėlio autoriaus teigimu, jie gaudo kitus laukinius ir naminius paukščius, kurie žmogui naudingi, pavyzdžiui, strazdus, zyles ir kitus žvirblinius paukščius, kurie sulesa daug sodo kenkėjų.
Toks požiūris į šias rūšis neliko be liūdnų padarinių. Praėjusiame amžiuje plėšriųjų paukščių populiacijos dėl žmonių medžioklės ir lizdaviečių naikinimo buvo itin sunykusios. O kai kurios rūšys – beveik išnykusios, pavyzdžiui, jūriniai ereliai. Kadangi jūriniai ereliai medžiojo kitus gyvūnus, kurių vieninteliu teisėtu savininku save laikė to meto žmogus, pastaruosius plėšrūnus žmonės tiesiog engė ištisus amžius: šaudė ir naikino jų lizdus.
Tuo tarpu vištinius paukščius sovietmečiu ne tik be saiko medžiojo, bet ir naikino jų natūralias buveines, kol šie tapo itin reti. Kiek iš jūsų šiandien esate matę teterviną? Spėju, mažai. O štai XX a. viduryje šie paukščiai buvo dažni, juos galėjai sutikti visoje šalyje, nuo jų balsų burbuliavo pelkės, pamiškės ir laukai. Deja, šiandien visoje šalyje liko tik apie 1000 šių įspūdingų sparnuočių.
Kaip ir kitose mokslo srityse, gamtosaugoje ir ornitologijoje, norint suvokti dabartinę aplinkos situaciją, labai svarbu suprasti istorines aplinkybes ir priežastis. Kartais jų tenka ieškoti net šimtmetį skaičiuojančiuose leidiniuose.
Gaila, kad mokytis iš padarytų klaidų kartais būna per vėlu, o kartais visai nenorima, nepatogu ar neapsimoka. Juk dar ir dabar neretas miško savininkas skuba nukirsti medį su plėšriojo paukščio lizdu, kol jo neaptiko gamtininkai ir neįrašė į saugomų rūšių informacinę sistemą, kuri galėtų suteikti visavertę lizdavietės apsaugą.
Tad dar ir šiandien mumyse apstu to išskaičiuoto požiūrio į gamtą per „naudingas“ ir „žalingas“ prizmes.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
