Plieskiant 30 laipsnių karščiui, nejučiomis susimąstai – o kaip gamta ištveria tokią temperatūrą? Ir vieno atsakymo čia nėra.
Antai šilumamėgiai ropliai, drugiai ir dumbliai tokia kaitra mėgaujasi ir bėdų nemato, tačiau per amžius Lietuvoje tarpstantys šiaurinio paplitimo žinduoliai, žuvys, paukščiai ir net kai kurie medžiai tylomis ir kantriai laukia gaivesnio oro gūsio bei krislelio lašo iš dangaus.
Nuolatos girdime apie klimato kaitą, tačiau retai susimąstome, kad jos ženklų galime pamatyti kone kiekvieną dieną. Aš „klimato kaita“ vadinu iš pietinių kraštų į Lietuvą atsikrausčiusius paukščius bei kitus gyvius. Pavyzdžiui, pamatęs laukuose didįjį baltąjį garnį, kas kartą sau prieš akis turiu įrodymą, jog mūsų gamta ir klimatas keičiasi. Antai dar iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio šis sparnuotis Lietuvoje buvo retas, tik užklysdavo iš pietinių kraštų, o šiuo metu jau yra sutinkamas visoje šalyje ir gerokai dažnesnis už mums įprastą pilkąjį garnį.
O kur dar paukštis bitininkas, ant kurio plunksnų, rodos, išsiliejo visa spalvų paletė – raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna. Globalinį atšilimą tyrinėjantys mokslininkai šį pietinių kraštų paukštį vadina vienu geriausių klimato kaitos indikatorių.
Lietuvoje pirmieji perintys bitininkai atrasti tik 2009 metais, o šiuo metu jau turime keletą šių gaiviai giedančių sparnuočių kolonijų, kai dar XX a. viduryje perėjo tik Pietų Europoje. Įdomu tai, kad kiekvienas šių paukščių išplitimas į šiaurines platumas tiesiogiai koreliuoja su netipiškai šiltomis vasaromis. Tad šio sparnuočio plitimas domina ne tik ornitologus, bet ir klimatologus.
Sakysite, o tai kur bėda, jei tokių gražių paukščių mūsuose tik daugėja. Visgi anaiptol nėra viskas tik spalvota ir balta. Gamta neplečia savo gyvenamų zonų į šiaurę – ji tiesiog iškeliauja iš pietų. Paukščių veisimosi arealai iš pietų į šiaurę per 10 metų pasitraukė vidutiniškai 17 kilometrų, o tai reiškia, kad pietinius paplitimo pakraščius paukščiai paprasčiausiai apleidžia.
Taip nutiko ir su keliomis mūsų vietinėmis rūšimis. Štai dar prieš 2–3 dešimtmečius baltabrūviai strazdai Lietuvoje buvo skaičiuojami dešimtimis tūkstančių perinčių porų, o šiandien ornitologai ieško bent vieno šio strazdo lizdo, tačiau nesėkmingai. Kitas sparnuotis, kuris apleido Lietuvą dėl besikeičiančio klimato, – žvyrė arba baltasis tetervinas.
Traukiasi ne tik paukščiai. Štai mums visiems brangus medis eglė taip pat kenčia nuo klimato šiltėjimo. Mokslininkai jai prognozuoja tą pačią baigtį kaip ir minėtoms sparnuočių rūšims – eglynų Lietuvoje liks vis mažiau.
Visgi nemėgti mūsų krašto naujakurių nėra pagrindo. Tai nėra invazinės ar svetimžemės rūšys, su kuriomis ne vienerius metus kovojame. Turime suprasti, kad šie klimato bėgliai iš paskutiniųjų bando prisitaikyti prie mūsų sukeltos greičiausios Žemės istorijoje klimato ir buveinių kaitos.
O kur trauktis tiems, kurie jau dabar gyvena tolimoje šiaurėje? Kur dėtis baltiesiems lokiams? Ką su savo baltu kailiu besniegėmis žiemomis veikti baltiesiems kiškiams? Jie neturi kur trauktis, o prisitaikyti prie taip greitai besikeičiančios gamtos pavyks retam.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
