Dažnai stebimės, kodėl pastaruoju metu kyla tiek daug gamtosauginių nesusipratimų. Kodėl taip intensyviai kertami brandūs Lietuvos miškai. Kodėl sausinamos gyvybiškai svarbios šlapynės ir pelkės. Kodėl suariamos ir mirusiais rapsų laukais paverčiamos žiedų ir drugelių kupinos pievos. Kodėl iškertama bičių dūzgesio pilna liepų alėja, o kiemai ir gyvenviečių apylinkės tiesiog siurbliuojamos, kad tik ant vejos be leidimo nenukristų neplanuotas šapelis ar medžio lapas.
Viso to priežastys dažnu atveju – pragmatinės, paremtos trumpalaikės naudos troškimu ar tiesiog iškreiptu estetiniu skoniu.
Neabejoju, kad taip nesielgtume, jei turėtume daugiau žinių apie gamtą. Esu įsitikinęs, jog žmogus tokių klaidų nedarytų, jei gyventų bent 200–300 metų. Dabar gi gyvename per trumpai, todėl dažnai net nespėjame pamatyti ir suvokti savo veiksmų pasekmių. Jos užgrius mūsų anūkus ir proanūkius.
Vargu, ar šiandien kirstume krūmus paupiuose, jei žinotume, kad mūsų proanūkiai niekuomet nebeišgirs lakštingalos giesmės. Ir vargu, ar mūsų protėviai būtų sėję invazinius lubinus ir Sosnovskio barščius, jei būtų žinoję, jog šiandien reikės skirti milijonus eurų, kad šie svetimžemiai augalai neužgožtų vietinės floros ir nedarytų žalos žmonių sveikatai.
Dalis neatsakingo elgesio priežasčių slypi žmogaus nutolime nuo gamtos. Antai Dzūkijos šilų glūdumoje gyvenantis senelis niekuomet neleis pjauti krūmo ar medžio jų pavasarinės vegetacijos metu, kai žieduose dūzgia bitės, o šakų tankmėse giesmes traukia ir jauniklius peri devynbalsės. Gali jam siūlyti visus pasaulio pinigus, bet jis nesutiks numušti kregždės lizdo viršum pirkios lango. Priešingai, jis gėrisi ir didžiuojasi, kad gamta mielai glaudžiasi jo kieme. Jis nebando jos išguiti už kiemo tvoros.
Žmonės, kurie augo gamtoje ir turi su ja artimą ryšį, yra gerokai jautresni aplinkai – vabzdžiui, paukščiui, driežui, augalui – „lai būna, argi man trukdo, apeisiu, netrukdysiu, kol peržydės ar išves jauniklius“.
Atrodytų, empirinį gamtos patyrimą ir žinių trūkumą bent iš dalies turėtų kompensuoti gamtos pažinimo pamokos mokykloje. Bet, prisiminęs tas biologijos pamokas, neatmenu nieko įtraukiančio ir aktualaus žmogui, kuris norėtų suprast jį supantį gyvąjį pasaulį. Visa, kas yra čia pat, – prieš akis, po kojomis, per ištiestos rankos atstumą.
Pamenu, vyresnėse klasėse mokėmės, kokia yra ląstelės sandara, kaip atrodo branduolys, kas yra chromosoma ir net kaip genetiškai apskaičiuoti savo anūkų akies spalvą. Dabar susimąstau, kokiai daliai suaugusių moksleivių gyvenime iš tiesų reikia mikrobiologijos žinių ir tų genetinių formulių? Spėju, labai mãžai.
O štai apie mūsų Lietuvos gamtą, apie mūsų krašte sutinkamus paukščius, žvėris, vabzdžius, žuvis, varles, augalus, apie šių organizmų svarbą ir tyrinėjimus mokykloje neaiškinama ir nemokoma. Užauga kartos, negalinčios atskirti varnos nuo kovo ar pasakyti, koks paukštis gieda jų kieme pavasarį. Bet ar gali būti kitaip, kai pažintines išvykas į gamtą per visus dvylika mokslo metų galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Žinių apie gamtą spragos – didžiulės. Jei per dvylika metų vaikams nesugebame paaiškinti, kaip gamtoje veikia elementarūs dėsniai, jei neišmokome atskirti bent po 10 mūsų krašto paukščių, augalų ir grybų rūšių, jei vaikai iki šiol galvoja, kad vilkas yra tik blogis, o stirniukas – gėris, stebėtis žmonių abejingumu aplinkai tikrai nebereiktų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
