Informacinis karas skirtas sumaiščiai, baimei, nepasitikėjimui kelti. Apie tai, kad neva karas prieš Lietuvą jau visai galimas, pradedama vis dažniau kalbėti net ir tarp ukrainiečių apžvalgininkų. Politinė situacija JAV nedžiugina. Donaldas Trumpas, vėl tapęs prezidentu, būsimuoju viceprezidentu pasirinks senatorių, balsavusį prieš pagalbą Ukrainai. Žinia Kremliui? „Mes pasiduodame, Europa, Lietuva ne mūsų problema.“
Skirtumas tarp bandito ir normalaus žmogaus yra bandito intuityvus gebėjimas jausti priešininko baimę ir smurtu plėsti savo teritoriją. Tai, ką jau dvejus su puse metų mato Kremlius, yra Vakarų baimė. Ką šios išvados jam sako ir kur jis mato silpniausią Vakarų grandį? Mūsų atveju – Lietuva. Mūsų šalis Kremliaus akyse yra galimybė patikrinti Vakarų reakciją į galimą puolimą. Jis mato, kad politinė situacija JAV klostosi jo naudai. Spekuliuojama, kad JAV neteiks pagalbos Baltijos valstybėms, nesvarbu, kad jos paskyrė 3 proc. BVP gynybai. Taip pat žino, kad, palyginus su Suomija, kurios bendras rezervo skaičius – 292 tūkst. karių (5,7 proc. visų gyventojų), Lietuvos bendras skaičius – apie 41 tūkst. karių (t. y aktyvi kariuomenė sudaro 0,71 proc. gyventojų). Lietuvos rezervas turi būti padidintas dar 100 tūkst. karių (The Economist, 2023). Pasiekti tokių rezervo skaičių galima per mažiausiai 10 metų.
Taigi, politinė ir karinė situacija provokuoja Kremlių išbandyti laimę, nes atsidaro galimybių langas. Putinui, kuriam sunkiai sekasi Ukrainoje, būtina nors ir mažytė, bet pergalė visai kitoje vietoje, mat prielaidos, bent jau jam, tiek akivaizdžios, kad jomis nepasinaudotų. Jeigu pasinaudotų, Rusija pultų Lietuvą per Baltarusiją, siekdama nutiesti priėjimą prie Karaliaučiaus. Tokiu būdu būtų nukreiptas dėmesys nuo Ukrainos ir Lietuva taptų derybų objektu su NATO ir D. Trumpu dėl Ukrainos. Tikslas – ES ir JAV stabdo pagalbą Ukrainai.
Mūsų šalis Kremliaus akyse yra galimybė patikrinti Vakarų reakciją į galimą puolimą.
Tokie planai yra – tai rodo šių metų kovo mėnesį Baltarusijos karinių dalinių – tankų bataliono, karių ir įrangos perkėlimas prie Lietuvos sienos. Atstumas iki Vilniaus apie 40 km, todėl lengvai apšaudoma įprasta artilerija ir raketomis. (Pagaliau ir laiku atsirado Vilniaus evakuacijos planas. Jis tik patvirtina, kad padėtis rimta.) Tačiau, anot Lietuvos karinės žvalgybos, „Lietuvos karinė žvalgyba nuolat stebi ir vertina situaciją Baltarusijoje. Pastebimas suaktyvėjęs Baltarusijos karinių dalinių aktyvumas prie Lietuvos sienos, tačiau karinės grėsmės Lietuvai lygis išlieka nepadidėjęs. Pagrindo nerimauti – nėra.“ (Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešimas LRT.lt.).
Ramu? Nelabai, mat gal KAM neišmoko priešo užliūliavimo istorijos pamokų. Žiūrėkite Izraelio 1956 metų Sueco, 1973 metų, 2023 metų spalio 7 d. karus. Taip pat Rusijos 2014 ir 2022 metų karo pradžios pamokų. Visų jų bendras vardiklis – priešo užliūliavimas nuolatinėmis pratybomis prie šalies sienų, skelbiant, kad niekaip nesiruošiama pulti, tik pratybos. Žinome, kuo tai baigėsi.
Ar gali Lietuva apsiginti bent pirmas dienas, kai apie planą B niekas nešneka, o apie galimą perspėjimo smūgį susitelkusiai prie Lietuvos sienų Rusijos ir Baltarusijos kariuomenei apskritai nieko nežinoma? Taip, dėl teisinio aiškumo, būtų laukiama paties įsiveržimo, puolimo prieš Lietuvą ir tik tada reaguojama. Problema tikrai akivaizdi, nes per pastaruosius 10 metų per Rusijos karą prieš Ukrainą Lietuvos kariuomenė stovėjo be kelnių. Ar ji spės tas kelnes užsimauti iki šių metų pabaigos, po rinkimų JAV, atviras klausimas. Kremliaus banditai tai žino, todėl mato atvirą galimybių langą išbandyti laimę. Jie jau aktyviai blokuoja GPS virš Baltijos jūros ir daro tai vis įžūliau, nes akimirksniu nesulaukia jokio atsako.
Rusijos karo lėktuvai įskrenda į Švedijos oro erdvę ir – jokios reakcijos, antraip nei Turkijos atveju, kai Rusijai neliko jokių iliuzijų dėl Turkijos žaibiško karinio atsako, nebekilo klausimų, smogs atgal ar ne. Lenkija atsisako numušinėti rusų raketas, įskrendančias į jų teritoriją, o apie raketų numušimą virš vakarų Ukrainos yra wishful thinking, juk reikia atsiklausti NATO. Danijos premjerė Mette Frederiksen jau viešai reikalauja tuojau pat imtis aktyvių priemonių prieš Rusijos hibridinį karą. Kuo ilgiau bus laukiama žaibiškų atsakomųjų priemonių, žinant NATO reakcijų vangumą dėl savižudiškos neeskalavimo politikos, Kremliui šis delsimas rodys, kad jų strategavimas teisingas ir galbūt vertas išbandyti.
Rusijos karo lėktuvai įskrenda į Švedijos oro erdvę ir – jokios reakcijos, antraip nei Turkijos atveju, kai Rusijai neliko jokių iliuzijų dėl Turkijos žaibiško karinio atsako, nebekilo klausimų, smogs atgal ar ne.
Trumpai tariant, Kremliui susidaro vaizdas, kad lietuviai lyg ir patys kviečia juos pradėti karą prieš Lietuvą, jeigu JAV prezidentu taptų D. Trumpas. Faktas, kad D. Trumpas yra moralės stokojantis verslininkas, tikintis, kad derybomis galima išspręsti net ir karinius konfliktus, tik duok dėl ko derėtis. Kad jo derybose dėl Rusijos karo prieš Ukrainą sustabdymo jis siūlo Ukrainai atsiklaupti ant kelių, jam nė motais. Nė motais, kad paliaubos Kremliui reikalingos atsigauti tik tam, kad toliau tęstų agresiją prieš Ukrainą.
D. Trumpui, dievinančiam JAV izoliacijos politiką, svarbiausia sutaupyti milijardus. Mes jau girdime jo patarėjų litaniją, kad Ukraina nelaimės, todėl ji turi sutikti su Rusijos reikalavimais. O nelaimės, nes JAV ne laiku ir ne visa apimtimi teikė ginklus Ukrainai, dar liepdami jiems kariauti viena ranka. Reiškia, kad JAV, nesvarbu Joe Bidenas ar Donaldas Trumpas, nenori, kad Rusija pralaimėtų Ukrainoje. Užpuolus Lietuvą, ji gali tapti derybų objektu dėl Ukrainos.
Deja, Trumpas – didybės manija ir narcisizmu persunkta asmenybė, rodanti pagarbą diktatoriams, todėl vargu, ar jis pasiūlytų bent tokį variantą: Rusija traukiasi prie 2014 metų pozicijų, eventualiai kartu su Ukraina valdo Krymą ir Ukraina tuojau pat priimama į NATO. Tačiau net ir toks variantas neįmanomas, nes, kartoju, JAV nenori Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje. Be to, patirtas pasikėsinimas į gyvybę ir jo iškeltas kumštis jau suteikė D. Trumpui aukos ir didvyrio statusą – tai vers lenktis prieš bet kokį jo sprendimą, net ir netinkamą Europai bei Ukrainai.
Kremlius pagrįstai yra įtikėjęs smurtu kaip galutine priemone fiziškai keisti politinę tikrovę jam naudinga linkme. JAV ir NATO reakcijos į karą Ukrainoje, kurį buvo galima užbaigti per metus Ukrainos pergale, parodė Kremliui visas Vakarų silpnybes, kurių pagrindinė – lyderių stoka ir eskalacijos baimė. Susidarius arba aktyviai ruošiant jam naudingas politines aplinkybes, jėgos naudojimas, net ir nedidelis, prieš Lietuvą parodytų Kremliui, ar jo strategavimas teisingas. Suvalkų koridoriaus užėmimas, pareiškus, kad nenorima užimti visos Lietuvos, tik tą 100 km ruožą, nepuolant Lenkijos, – juk neverta dėl tokio menkniekio pradėti branduolinio karo, ar ne taip? Ką į tai D. Trumpas? Ir Vengrija? Ir Vokietija? Sumišusi po rinkimų Prancūzija? Aiškinsis mėnesį dėl atsakymo, kuris turėjo būti jau atsakytas tą pačią puolimo akimirką?
Taip, J. Bideno JAV ir NATO įžvelgia Rusijos grėsmę Vakarų demokratinei civilizacijai, pagaliau atvirai NATO viršūnių susitikime paskelbiami mūsų priešai – Rusija, Kinija, Iranas. Pastarieji jau suorganizavo antiNATO uniją. Kinija vykdo provokacines pratybas prie Taivano krantų. Tikslas – atitraukti JAV dėmesį nuo Ukrainos ir galimos atakos prieš Lietuvą. Kremliui šių šalių atvira parama lyg vėjas burėms, leidžiančioms nešti Kremlių į tolesnes avantiūras. Juolab, kad Kremlius žino, jog, antraip nei karo prieš Vokietiją atveju, Rusijos niekas nesiruošia pulti.
Kremliuje neliko nepastebėta, kad Europa dar nespėjo įsibėgėti atgaivinti karo pramonę ir tik 18 NATO narių 2024 metais pasieks 2 proc. BVP išlaidų tikslą. Šis nepaprastai pavojingas Lietuvai ir Europai laikotarpis nebeleidžia užsiiminėti maratoninėmis diskusijomis, bet, ir tai mato Kremlius, naudingi idiotai Vokietijoje ir Prancūzijoje sabotuoja bendrą frontą prieš Rusiją. Vengrijos premjero kelionės į Rusiją ir Kiniją, neįgaliotos Briuselio, skleidžia bent jau Kremliui aiškią žinią, kad su solidarumu ES – blogi reikalai, o ten, kur blogai mums, gerai Kremliui.
Trumpai tariant, Kremliui susidaro vaizdas, kad lietuviai lyg ir patys kviečia juos pradėti karą prieš Lietuvą, jeigu JAV prezidentu taptų D. Trumpas.
Kad kuriamas juodasis scenarijus netaptų tikrove, būtina atsvara D. Trumpo izoliacionistinės, Rusijos karo prieš Europą provokuojančios politikos suvaldymui. Laiko Europai įdiegti saugiklius prieš Rusijos galimą puolimą prieš Lietuvą liko nepaprastai mažai. D. Trumpui būtina parodyti jo galimybių veikti Ukrainą jos pačios nenaudai ribotumą, kad jo derybų taktika tik provokuoja Rusiją naujiems puolimams. Įtikinti, kad JAV tokiu atveju teks įsikišti visai kitomis sąlygomis ir visai kitais kaštais. Sąlyga – jau šiandien aiški ES valstybių deklaracija, skirta Rusijai užtikrinti, kad, nesvarbu, ar D. Trumpas sėdės JAV prezidento kėdėje, Lietuvos užpuolimo atveju atsakymas bus neribotas, neproporcingai galingas ir akimirksniu.
Karas prasideda užpuolus silpniausią priešininko grandį. Vakarų siekis išsisukti be kraujo kruvinoje kovoje diplomatinėmis priemonėmis, išvengti jau pradėto karo prieš banditų sektą, negerbiančią gyvybės, yra mitas, vedantis į pralaimėjimą. Nekalbama apie tai, ar mes norime karo, ar ne. Ta kita pusė to karo nori ir jį pradės matydama mūsų silpnumą. Todėl reikia padaryti viską, kad prielaidos Kremliaus norui pulti Lietuvą būtų panaikintos.
