Ryškiausias mūsų laikmečio bruožas – beribė erdvė komunikacijai. Prieš kelis dešimtmečius buvo sunku įsivaizduoti, kad bet kas galės kurti ir platinti turinį, komentarus, gyvai transliuoti nuomonę, o auditorija priklausys tik nuo interneto aprėpties. Kodėl šiame absoliutaus viešumo ir nesustojančios komunikacijos laike kalbama apie baimę kalbėti?
Lietuvos viešojoje erdvėje plačiai nuaidėjo Vilniaus arkivyskupijos kunigo Ričardo Doveikos pasisakymas apie didelės dalies žmonių baimę išsakyti tikrąją nuomonę. „Viešojoje erdvėje neseniai nuskambėjo, kad net 80 proc. mūsų tautos žmonių bijo viešai išreikšti savo nuomonę. Į kokią duobę mes, kaip tauta, esame įkritę?“ – taip kunigas prieš savaitę kalbėjo per pamokslą Paberžės muzikos festivalyje.
Taip pat skaitykite
Ar šis kunigo R. Doveikos pasisakymas turi racionalų pagrindą? O jei ne, ką iš tiesų norėta pasakyti? Ką šis nuolat atsikartojantis pastarųjų dienų naratyvas apie baimę kalbėti, pasisakyti, išsakyti mintis reiškia kaip niekada liberalios ir neįtikėtinai plačios viešosios erdvės sąlygomis?
Norėdami geriau suprasti, ką galvoje turėjo dalies visuomenės vardu nutaręs pasisakyti kunigas, pradėkime nuo sociologinių faktų. Pats R. Doveika negalėjo nurodyti, kokiais tyrimais rėmėsi formuluodamas tokį teiginį. „Tai ne mano informacija, tai pacituoti elektroninėje erdvėje rasti duomenys“, – LRT.lt žurnalistams teigė jis.
Į kunigo pusę stojęs buvęs premjeras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis. Jis pasirėmė „Baltijos tyrimų“ nuomonės apklausa, kurioje klausimas formuluojamas taip: „Kaip jūs manote, ar Lietuvos žmonės bijo atvirai reikšti savo politines pažiūras?“ Šioje apklausoje 37 proc. žmonių teigė ne patys bijantys reikšti nuomonę, bet manantys, kad kiti žmonės bijo. Dar 33 proc. manė, kad bijo „kai kurie“.
Taigi, šioje apklausoje – šiokie tokie reprezentatyvūs duomenys, apibūdinantys ne pačių žmonių jauseną, o tai, kaip jie įsivaizduoja politinę viešąją erdvę ir jos funkcionavimą. Ne „ar aš bijau“, o „ar yra tokių, kurie bijo“.
Žymiai arčiau R. Doveikos pasisakymo esmės esanti apklausa, 2019 m. atlikta „Spinter tyrimų“, rodo, kad tik 2,8 proc. apklaustųjų „nuomonę reiškia nedrąsiai, o jei yra galimybė – išvis susilaiko“.
Net ir bandydami plačiai interpretuoti ir pritempti įvairių apklausų skaičius prie pasisakymo esmės, vis tiek akivaizdžiai matome faktinį R. Doveikos žodžių klaidingumą. Bet tai vis dar nepaaiškina, iš ko kyla pati pasisakymo emocija, mat kunigas teigia kalbantis daugumos vardu. Atmeskime faktą, kad apklausos nerodo šios daugumos egzistavimo ir pakalbėkime apie pačią emociją.
Net ir bandydami plačiai interpretuoti ir pritempti įvairių apklausų skaičius prie pasisakymo esmės, vis tiek akivaizdžiai matome faktinį R. Doveikos žodžių klaidingumą.
Kai R. Doveika savo pasisakyme kalba apie „žmonių baimę viešai reikšti savo nuomonę“, jis tikriausiai turi omeny labai specifinę nuomonių grupę. Kitaip sakant, kunigas tikriausiai neabejoja žmonių laisve ir valia išsakyti nuomonę apie Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimą, ledų kainą Palangoje ar aptarnavimo kokybę restorane.
Kalba šiame teiginyje sukasi apie pasisakymus politinėmis ar socialinėmis temomis. Pasisakymus tokiais klausimais, kurie viešojoje erdvėje dažnai įvardijami kaip jautrūs, keliantys diskusijas, prieštaravimus ar, ieškant skandalingesnio termino, skaldantys visuomenę.
Šiame temų lauke bet kokia griežtesnė ar atkakliau ginama pozicija išties gali sukelti audringas kitos pusės reakcijas, bet tai tikriausiai natūrali demokratinės viešosios erdvės pasekmė. Laisvų žmonių laisvoje bendrijoje įvairios pasaulėžiūros kovoja dėl savo vietos, dėl savo argumentacijos stiprumo ir dėl savo laisvių, teisių apibrėžčių.
Demokratinė visuomenė nusistato ir tam tikras teisines viešo kalbėjimo ribas. Lietuvos teisinėje sistemoje atsakomybę gali užtraukti neapykantos tam tikrai grupei kurstymas, viešas niekinimas ar įžeidinėjimas.
Turiu kuklų įtarimą, kad šių ribų peržengimo nenorėtų propaguoti ir pats Bažnyčios atstovas, nes po šiuo skėčiu patenka ir religiniai tikinčiųjų jausmai bei religiškai svarbių vietų apsauga.
Jei kalbame ne apie tokį ribas peržengiantį nuomonės reiškimą, kuris atitinka teisinės sistemos bausmių apibrėžtis, tai apie kokius ribojimus ir baimę kalbama?
Galima spėti, R. Doveika galvoje turėjo kitokią bausmių kategoriją – visuomenės pasmerkimą. Kultūrinių karų kontekste dar vadinamą atmetimo kultūra (angl. cancel culture). Tai praktika, kai tam tikri vieši pasisakymai užtraukia žmonėms ne teisinę, o socialinę atsakomybę dėl pasipiktinusios grupės spaudimo.
Reikia pripažinti, kad kai kuriose Vakarų valstybėse atmetimo kultūra išties kartais peržengia žodžio ir sąžinės laisvės ribas, bet Lietuvoje viešumas vis dar netapo gaujos persekiojimo ginklu, o minties ir raiškos ribos tiek plačios, kad vietą atranda net ir pikčiausi komentatoriai ar politikos marginalai.
Vaizdingiausiai tai patvirtino ironiškas komiko Pauliaus Ambrazevičiaus pasidalijimas komentaru, kuriame komentatorius laisvai išvadina jį „šūdų šūdu“ ir „atmata“ bei teigia, kad Paulius sugadino „Tūkstantmečio vaikų“ laidą. Komentatorius, savaime suprantama, supyko dėl R. Doveikos pasisakymą pašiepiančio P. Ambrazevičiaus komentaro.
Apie ką tuomet kalba R. Doveika? Ko bijo ta, pasak jo, didžioji dalis, bijanti pasakyti savo nuomonę?
Turėtume kalbėti ne apie baimę (kurios nerodo nei apklausos, nei praktika), o apie nerimą, kurį jaučia tam tikra žmonių grupė, dažnai apeliuojanti į savo daugį ar moralinį autoritetą, bet slapčia juntanti kintančioje kultūrinėje aplinkoje prarandamą galią ir svarbą.
Kai kunigas kalba apie įsivaizduojamos daugumos baimę kalbėti, jis turi galvoje tai, kad tam tikros pažiūros darosi vis mažiau patrauklios, priimtinos, radikalus jų gynimas sukelia vis daugiau protesto pačioje visuomenėje.
Ne, Lietuvoje nėra bijančių kalbėti. Lietuvoje yra tinginčių įsiklausyti ir išgirsti. Galbūt įdėjus valingą pastangą nereikėtų baimintis viešų reakcijų ir viešo pasmerkimo.
Visi lyginimai su sovietmečiu – tik patrauklus demagoginis vingis, nukreipiantis dėmesį nuo to, kad sovietmečiu tikintieji ir religinės institucijos išties buvo po cenzūros ir persekiojimo šešėliu, kai dabartinėje liberalios demokratijos, laisvos Lietuvos santvarkoje didžiausias persekiojimas, kurio gali sulaukti už adekvatų savo pažiūrų reiškimą, gali būti tik vieša kritika ar visuomenėje spontaniškai nutinkantis reputacinis įvertinimas.
Prarandama reputacija, prarandamas moralinis autoritetas, prarandama išskirtinė vieta socialinėje hierarchijoje, besikeičiantis galios balansas – tai dalykai, kurie slypi po viešu kalbėjimu apie baimę viešai kalbėti.
Ir tada pradedama žaisti aukos žaidimą. „Mes jau bijome ir kalbėti“ sako tie, kurių pasisakymai viešai skelbiami visose žiniasklaidos priemonėse, jie viešai agituoja už konkrečius politinius kandidatus, kurie renkami įtakingiausiais valstybės žmonėmis ir kalba kaip savo institucijos atstovai per įvairias progas.
Tai ne baimė kalbėti, o baimė pažvelgti į veidrodį ir pripažinti, kad moralinio autoriteto poziciją įtvirtina ir stiprina žodžių atitiktis darbams, savo religijos moralinio kodekso laikymasis, atvirumas kitai nuomonei ir gebėjimas gintis ne tik pargriūvant į aukos poziciją.
Ne, Lietuvoje nėra bijančių kalbėti. Lietuvoje yra tinginčių įsiklausyti ir išgirsti. Galbūt įdėjus valingą pastangą nereikėtų baimintis viešų reakcijų ir viešo pasmerkimo.
