Trečiąjį gegužės penktadienį paminėta Vaiko diena, o pati gegužė buvo šeimos mėnuo. Lietuvoje įprasta audringai diskutuoti apie vaikystę politiniuose debatuose ar aptarinėjant socialines problemas. Bet ši problema gali turėti ir filosofinę potekstę. Ar nėra prasminga kalbėti ne tik apie vaikų, bet ir apie pačios vaikystės gynybą?
Vaikystė yra vienas tų reiškinių, kuris gali turėti įvairių apibrėžimų ir interpretacijos būdų. Dažniausiai susiduriame su biologiniu vaikystės konstatavimu, kai pabrėžiama, kad tai yra laikotarpis tarp kūdikystės ir paauglystės, jo pabaigą žymi lytinio brendimo pradžia.
Retesnis vaikystės aptarimas – socialiniame ir psichologiniame kontekste. Kai apie vaikystę kalbame kaip apie tam tikrą pažinimo, vystymosi, tobulėjimo etapą. Rečiausiai susimąstome apie vaikystę kaip apie kultūrinį ar filosofinį reiškinį, kurį kiekvienas esame išgyvenę, ir laikome savaime suprantamu ar gerai pažįstamu procesu, nekreipdami dėmesio į kintančias aplinkybes, laikmečio ypatumus ar sąvokos pokyčius.
Prancūzų istorikas, Viduramžių laikotarpio specialistas Phillipe‘as Ariesas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje sukėlė daug diskusijų knygoje „Vaikystės šimtmečiai“ įrodinėdamas, kad vaikystė nėra savaime suprantamas reiškinys ir, tarkime, Viduramžių bendruomenėse vaikai gyvendavo mažų suaugusiųjų gyvenimus.
Paveiksluose jie buvo vaizduojami suaugusiųjų rūbais, nuo pat ankstyvo amžiaus buvo įtraukiami į fizinius darbus, priklausomai nuo socialinio statuso galėjo gauti tam tikrą pradinį išsilavinimą, bet dažnai mokėsi tiesiog stebėdami suaugusiųjų pasaulį.
Jo teiginys, kad „Viduramžių visuomenėse vaikystė neegzistavo“, sulaukė nemažai kritikos ir reikšmingų pastabų, tačiau Ph. Arieso sukelta diskusija išties privertė peržiūrėti vaikystės sampratą ir įvertinti tai, kad vaiko statusas visuomenėje kito priklausomai nuo psichologijos, filosofijos idėjų kaitos, ekonominių, kultūrinių gyvenimo sąlygų.
Beveik sutariama, kad dabartinis vaikystės modelis susikūrė ant Viktorijos laikų, XIX amžiaus antrosios pusės europietiškos kultūros ir švietimo pamato. Būtent tada susiformavo supratimas, kad ne tik didikų vaikams reikalingas sistemingas lavinimas, pradėjo formuotis vaikų literatūra, vaikų psichologiniai tyrimai, pažinimo teorijos pagrindai, kur buvo kreipiamas dėmesys į vaikystėje besireiškiantį smalsumą ir imlumą.
Vaikystė užima reikšmingą vietą ir šiuolaikybėje. Apsidairius aplink parduotuvėse, renginių afišose ar įsijungus įvairias medijas gali susidaryti įspūdis, kad nėra jokios problemos, susijusios su vaikyste.
Vaikai sulaukia kaip niekada daug politinio dėmesio, turi kaip niekada plačią sveikatos apsaugą, vis daugiau kalbama apie jų psichologines problemas ir įvairius brendimo periodo iššūkius. Vaikų ekonomika ir vaikams skirtų prekių paslaugų rinkodara gali suteikti kaip niekada gausią pasiūlą.
Visgi, įvairūs mūsų tikrovės aspektai rodo, kad vaikystės kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio klausimas nėra toks savaime suprantamas. Ir ne tik – galima pradėti kalbėti apie tai, kad mes pamažu žengiame atgal į tokią būklę, kurią savo darbuose aprašė istorikas Ph. Ariesas. Tai yra, kad vaikystės laikas traukiasi suaugusiųjų laiko, patirčių ir įtakos sąskaita. Vaikai tampa mažais suaugusiais.
Pirmas ir akivaizdžiausias argumentas, demonstruojantis vaikystės susitraukimą laike, yra pediatrų tyrimai, rodantys, kad per pastarąjį šimtmetį vidutinis lytinio brendimo pradžios laikas nukrito nuo 14,6 iki 10,5 metų tarp mergaičių. Panaši ir berniukų lytinės brandos statistika.
Amerikos pediatrijos akademijos skaičiavimais, nuo 1860 m. iki 2010 m. vidutinio brendimo amžiaus pradžia nukrito net per šešerius metus. Viktorijos laikų paauglystės startas galėjo būti sulaukus šešiolikos, o dabarties laikų mergaitės bręsti pradeda dešimties, berniukai vidutiniškai vienuolikos–dvylikos metų.
Taigi, biologiškai apibrėžiamas vaikystės periodas, kurio pabaiga laikoma būtent brendimo pradžia, gerokai susitraukė. Vaikystei nuo kūdikystės liko apie dešimtmetį ar net mažiau.
Antras svarbus faktorius yra tai, kad moderni vaikystės idėja gimė kaip savito, uždaro vaikų pasaulio plėtotė. Vaikų literatūra, vaikams skirta muzika, spektakliai, dailė ar, vėlesniais metais, vaikų kinas siekė kurti būtent į vaiko pažinimą ir jo specifinį pasaulį orientuotus kūrinius.
Viktorijos laikų paauglystės startas galėjo būti sulaukus šešiolikos, o dabarties laikų mergaitės bręsti pradeda dešimties, berniukai vidutiniškai vienuolikos–dvylikos metų.
Vaiko kambarys buvo uždaras jo pasaulis. Santykis su suaugusiųjų pasauliu ateidavo per tėvus, mokytojus ar artimus giminaičius. Tai nereiškė visiškos izoliacijos, bet nebuvo ir visiško atvirumo laikotarpis.
Dabartinėmis technologijų plėtros, informacijos sklaidos ir virtualaus socialumo sąlygomis iniciacija į suaugusiųjų pasaulį prasideda ne kaip laipsniškai ateinantis paaugliško savarankiškumo, pabėgimų iš tėvų dėmesio ar baugščių eksperimentų laikotarpis, bet yra tapati prisijungimui prie interneto ir socialinių tinklų.
Švelnūs barjerai, siekę apsaugoti vaikystę nuo suaugusiųjų pasaulio įtakos, yra nebeįmanomi. Į paauglystę šiuolaikybėje žengiama jau turint gana aiškius suaugusiųjų gyvenimo vaizdinius ir atsikračius naivios ar smalsios pozicijos.
Ar dėl to reikėtų skelbti paniką, apokalipsę ar skubėti grąžinti vaikus į izoliacinę ir tariamai visiškai saugią būklę? Ne, pasipriešinti laikmečio tendencijoms yra sunku ir, tikriausiai, net neįmanoma.
Bet galime pradėti kalbėti apie vaikystę kaip apie tam tikrą vertybę. Ne banalia nekaltumo, nežinojimo, nepatyrimo prasme, bet kaip apie egzistenciškai svarbų žmogaus gyvenimo etapą, per kurį formuojasi labai svarbi asmenybės dalis.
Vaikystei reikia laiko ir erdvės. Laiko nuobodžiauti, žaisti, tyrinėti aplinką, erdvės ne tik judėti, bet ir mąstyti, vaizduotei. Sėdėti prie lango ir svajoti arba žaisti didžiąsias keliones ir atradimus, fantazuoti apie ateitį ir suprasti savo jausmus, emocijas, savo santykį su kitais.
Bet galime pradėti kalbėti apie vaikystę kaip apie tam tikrą vertybę.
Vaikystė yra kultūrinis reiškinys, kurio patirtys ne tik įsirėžia į mūsų atmintis, bet ir lieka asmenybėje kaip įvairios traumos arba, atvirkščiai, gerosios ir pamokiusios praktikos, nuvedančios teisingo moralinio sprendinio keliu. Vaikystei reikia vietos mūsų viešojoje erdvėje, kultūroje, socialinėje aplinkoje.
Vaikystei reikia šešėlio nuo greitėjančios ir vis labiau įtraukiančios suaugusiųjų tikrovės, kuris leistų savu greičiu ir savo laiku susidurti su įvairiais išbandymais, gauti kompetentingus paaiškinimus, žinojimą, supratimą. Šypsotis ne dėl vaikų panašumo į suaugusiuosius, bet dėl jų unikalios perspektyvos ir vaikiškumo patirčių.
Galiausiai, kartais reikia atrasti vaikystę ir savo surambėjusioje suaugusiojo kasdienybėje. Kad ir kaip ji pasireikštų – ar kaip kvailas juokelis, išdaiga, ar kaip naivus ir smalsus žvilgsnis į dažnai paskubomis savaime suprantamais paverčiamus dalykus.
Palikime vietos vaikystei.
