Kartvelų rašytoja apie protestus: kitu laikmečiu visi jau būtų nuteisti mirties bausme

„Šiandien Ukraina tarsi skydas – ne tik Sakartvelui, bet ir visai Europai. Tai skausminga realybė. Tačiau ji reikalauja solidarumo. Tik susivieniję galime pasipriešinti ir galiausiai nugalėti Rusijos smurtines imperialistines ambicijas“, – interviu portalui LRT.lt sako Sakartvelo rašytoja, režisierė Nana Ekvtimišvili.

Šiuo metu Vokietijoje gyvenančios N. Ekvtimišvili kūryboje vyrauja apmąstymai apie Sakartvelo realybę, šeimos, atminties, neišspręstų visuomenės traumų temos. Pirmieji rašytojos apsakymai išspausdinti dar 1999 metais, o 2013-aisiais ji susuko pilnametražį vaidybinį filmą „Pačiame žydėjime“. Jame pasakojama apie ankstyvas santuokas, spaudimą moterims ir net nuotakų grobimus. Juosta pelnė apdovanojimus kino festivaliuose Berlyne, Paryžiuje, Honkonge ir kitur. Kitas kūrėjos filmas „Mano laiminga šeima“ pasirodė 2015 m.

Pirmuoju savo romanu „Kriaušių laukas“ (2015 m.) N. Ekvtimišvili taip pat sulaukė tarptautinio dėmesio. Knyga nukelia į Idiotų mokyklą – instituciją, kurioje gyvena visuomenės pamiršti vaikai. Kūrinys išverstas į 15 kalbų, nominuotas prestižiniams apdovanojimams. Tarp jų – tarptautinei Bookerio premijai.

Pokalbyje su LRT.lt N. Ekvtimišvili pasakoja apie augimą perversmo metais Sakartvele, protestus prieš prorusišką valdžią ir kultūrą kaip režimo taikinį.

– Nana, pirmiausia, ar papasakotumėte apie savo vaikystę ir paauglystę prieš išvykdama į Vokietiją? Augote ypač įtemptu Sakartvelo lūžio metu – stebėjote daug demonstracijų, aplinka buvo persmelkta politinių neramumų. Vėliau, ėmusi apie tai kurti, sulaukėte kritikos iš savo tautiečių, nenorinčių net prisiminti to laikmečio.

– Gimiau Sovietų Sąjungoje ir lankiau tipišką sovietinį vaikų darželį bei mokyklą. Vėliau perėjau į kitą mokyklą. Tokią, kurioje buvo daugiau laisvės, kurioje vertintos mūsų nuomonės ir skatinta savarankiškai mąstyti. Tai sutapo su dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai žlugo Sovietų Sąjunga.

Mano karta tapo Sakartvelo perversmo liudininke, kai netrukus po nepriklausomybės atkūrimo šalies pirmoji demokratiškai išrinkta Vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš valdžios. Nusikalstamas smurtas, jaunų žmonių mirtys ir karas Abchazijoje – visa tai tapo mūsų kolektyvinės praeities dalimi.

Žinau, kad šios patirtys ne visiems gali atrodyti ypač įdomios. Tačiau tikiu, kad galiausiai žmones vienija tai, kas juos sužeidė. Būtent mūsų bendra praeitis ir bendros patirtys galiausiai mus sujungia.

– Esate pasakojusi, kad gyvenimas Vokietijoje padėjo jums geriau suprasti tiek savo tapatybę, tiek savo šalį. Ką pamatėte, supratote per atstumą?

– Taip, manau, kad atstumas keičia tai, kaip žiūri į savo šalį, savo praeitį ir galiausiai į save patį. Tai sveikas procesas, nes leidžia kritiškai apmąstyti. Daugelis dalykų, kurie ten, kur užaugau, buvo tapę įprasti, pradėjo atrodyti kitaip, kai pažvelgiau į juos iš tolo. Vienas pavyzdžių – lyčių nelygybė. Atstumas atskleidžia priespaudos formas, kurias kultūra dažnai slepia arba pateisina. Tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, pamažu atsiskleidžia kaip tai, kas išties yra.

– Gegužę dalyvavote Kauno literatūros savaitėje. Į festivalį buvote kviesta ir anksčiau. Tačiau įsitraukusi į protestus prieš prorusišką Sakartvelo valdžią, negalėjote atvykti. Pastaraisiais metais ši valdžia vykdo susidorojimą su opozicija ir už grotų pasiuntė ne vieną proeuropietišką veikėją. Vyriausybė susiduria su kaltinimais dėl demokratijos nuosmukio ir bandymų sužlugdyti visuomenės siekį prisijungti prie Europos Sąjungos. Kaip apibūdintumėte dabartinę šalies būklę? Kaip jaučiate, kuria kryptimi ji eina?

– Nemanau, kad Sakartvelo gyventojai sutiks vėl patekti į Rusijos įtakos sferą.

Per pastaruosius dvejus metus tapome liudininkais vienų didžiausių demonstracijų mūsų šalies istorijoje. Šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves, protestuodami prieš suklastotus rinkimus, Vyriausybės atsisakymą siekti Europos integracijos ir vis nuolaidesnę poziciją Rusijos atžvilgiu.

Žinoma, neįmanoma, kad kasdien gatvėse liktų šimtai tūkstančių žmonių. Ypač dabar, kai priimta tiek daug represinių įstatymų ir įkalinami nekalti žmonės.

Esu įsitikinusi, kad jei tai būtų nutikę kitu laikmečiu, visi šių protestų dalyviai – įskaitant mane – greičiausiai jau būtų nuteisti mirties bausme. Būtent taip ir atsitiko, kai 1921 m. Sovietų Sąjunga įsiveržė į nepriklausomą Sakartvelą. Bolševikai nuvertė jauną, pažangią respubliką, įkurtą 1918 m., ir privertė šalį 70 metų gyventi sovietų valdžioje.

Atstumas atskleidžia priespaudos formas, kurias kultūra dažnai slepia arba pateisina.

Galbūt šiandien mūsų viltis – kad gyvename kitokiais laikais. Režimas vis dar gali įkalinti, bauginti ir persekioti žmones. Tačiau jis jau nebegali jų sunaikinti taip lengvai, kaip anksčiau.

Šiandien Ukraina tarsi skydas – ne tik Sakartvelui, bet ir visai Europai. Tai skausminga realybė, kuri reikalauja solidarumo. Tik susivieniję galime pasipriešinti ir galiausiai nugalėti Rusijos smurtines imperialistines ambicijas.

– Kartvelų poetas Besikas Charanaulis yra pasakęs: „Sakartvele, tavo laivas jau išplaukė Europos link.“ Pastaraisiais metais šalies kultūros bendruomenė tapo vienu pagrindinių protesto balsų. Ar jaučiate, kad kultūra Sakartvele šiandien tapo režimo taikiniu ir kad auga (savi)cenzūra?

– Tai tiesa. Kultūra buvo vienas pirmųjų taikinių. Jau 2019 m. panaikintas Nacionalinis knygų centras ir Nacionalinis kino centras, muziejai atsidūrė politinėje kontrolėje, o mokslo ir akademinės institucijos sistemingai silpnintos. Vienai po kitos nepriklausomoms kultūros institucijoms atimtos autonomijos.

Tačiau mūsų kultūrinė tapatybė kur kas stipresnė už bet kurią atskirą instituciją. Viską atkursime, kai tik išsilaisvinsime iš šio prorusiško režimo.

Esame „Karžygio tigro kailyje“ (aut. Šota Rustavelis – LRT.lt) – vieno didžiausių 12 amžiaus literatūros kūrinių – šalis. Sakartvele neatsitiktinai daugiau paminklų poetams ir rašytojams nei valdovams ir valstybės veikėjams.

– Viena įtakingiausių Sakartvelo kultūros sričių – literatūra. Kokia šio lauko padėtis? Pavyzdžiui, Tbilisio rašytojų namai – svarbus šalies rašytojų ir menininkų centras – perimti Kultūros ministerijos.

– Rašytojų namų padėtis – ypač kelianti nerimą. Juos taip pat perėmė režimas ir pavertė propagandos įrankiu. Dauguma žymiausių Sakartvelo rašytojų palaiko protestų judėjimą, o ne esančiuosius valdžioje.

Prisitaikėliškumas ir bendradarbiavimas su autoritariniais režimais visada egzistavo ir visada egzistuos. Galiausiai istorija įvertins šiuos pasirinkimus.

Dar iki galo nesusidūrėme su sovietinio laikotarpio palikimu ir jo nesuvokėme. Šis procesas mums dar tik priešakyje. Laukia ilgas ir sudėtingas susitaikymo procesas.

– Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat netrūko protestų. Kilo ir daug diskusijų, kaip atpažinti pirmuosius demokratijos silpnėjimo ženklus. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Sakartvelo patirties, kad laiku pastebėtų pirmuosius autokratizmo signalus?

– Sakartvelas pateko į oligarchinės sistemos gniaužtus 2012 m. Rusijos įtaka siekia toli už jos pačios sienų. Tai matėme Viktoro Orbáno Vengrijoje ir stebėdami vis didėjantį kraštutinių dešiniųjų populiarumą visoje Europoje.

Pagunda greitai praturtėti, pasiekti gerovę ir rasti iš pažiūros paprastus sprendimus dažnai kyla aukojant demokratines vertybes. Kiekviena visuomenė susiduria su problemomis, į kurias reikia rasti atsakymus. Tačiau ieškodami jų niekada neturime pamiršti, kokioje padėtyje esame ir kokias vertybes esame pasirengę ginti.

– Grįžkime prie jūsų kūrybos. Jūsų debiutinė knyga „Kriaušių laukas“, kurią pristatėte Kauno literatūros savaitėje, išversta į keliolika kalbų. Sulaukėte daug reakcijų iš įvairių valstybių. Ar matote skirtumų, kaip žmonės iš skirtingų šalių priima knygą, kaip supranta temas ir vaizduojamą socialinę tikrovę? Skaitant apima jausmas, kad tai galėjo vykti beveik bet kurioje posovietinėje šalyje. Taip pat ir Lietuvoje.

– Sovietų Sąjungoje vaikai buvo itin pažeidžiami. Sistema nesaugojo silpniausiųjų – dažnai juos engė. Tai, nors ir skirtingu mastu, buvo būdinga visai sovietinei sistemai. Uždaros įstaigos, pavyzdžiui, internatinės mokyklos, ypač pažeidžiamos dėl piktnaudžiavimo ir smurto. Manau, tokių įstaigų apskritai neturėtų būti. Kiekvienas vaikas turi teisę augti šeimos aplinkoje, apsuptas rūpesčio, meilės ir saugumo. Valstybės pareiga – užtikrinti, kad tai būtų įmanoma.

Tačiau tam, kad valstybė galėtų įvykdyti šią pareigą, ji turi būti grindžiama humaniškais principais ir žmogaus orumą laikyti savo vertybių pagrindu.

Manau, ši istorija randa atgarsį įvairių kultūrų skaitytojų širdyse, nes iš esmės ji pasakoja apie vaikus, ieškančius namų ir meilės – dviejų universaliausių žmogiškųjų troškimų.

– „Kriaušių laukas“ pasakoja apie Idiotų mokyklą – instituciją, kurioje gyvena visuomenės pamiršti vaikai. Knygoje daug itin sunkių scenų: seksualinio smurto, pažeminimo, emocinio žiaurumo. Kas jums pačiai buvo sunkiausia, kai rašėte šį romaną?

– Sunkiausia buvo rašyti scenas, kuriose vaizduojamas smurtas, nes jos pagrįstos istorijomis, kurias jaunystėje išgirdau iš tų pačių vaikų lūpų. Tada mane sukrėtė tai, kaip jie apie tai kalbėjo – tarsi nieko neįprasto nebūtų nutikę. Jie smurtą visiškai normalizavo. Norėjau, kad romane būtų išsaugota būtent tokia perspektyva. Smurtas neturėjo atrodyti išskirtinis ar išimtinis. Jis turėjo pasirodyti kaip įprasta jų kasdienio gyvenimo dalis.

– Knygoje nukeliate skaitytojus į dešimtą praėjusio amžiaus dešimtmetį. Lietuvoje taip pat matome panašią literatūros kryptį. Kaip manote, kodėl į aną laikmetį atsigręžiame būtent dabar?

– Turime suprasti, iš kur esame kilę ir kokia patirtis mus suformavo. To neįmanoma pasiekti greitai – tam prireiks laiko. Mūsų visuomenę vis dar veikia neišspręstos traumos, todėl kritinė refleksija ir savianalizė yra būtinos. Jei praeitį užkasame, o ne susiduriame su ja, tai sukelia tik gilesnes žaizdas ir dar skausmingesnes pasekmes.

– Taip pat dažna tema jūsų kūryboje – šeima. Ji vaizduojama dvejopai: ir kaip saugumo, artumo vieta, bet ir kaip kontrolės, įsišaknijusio patriarchato bei lyčių vaidmenų erdvė. Pavyzdžiui, „Pačiame žydėjime“ rodote ankstyvas santuokas, spaudimą moterims, net nuotakų grobimus. Kaip šiandien apibrėžtumėte kartvelišką šeimos sampratą? Kaip ji kinta?

– Sakartvele vyrauja pietietiška kultūra. Žmonės nuoširdžiai mėgsta būti kartu. Nelaikau to silpnybe. Priešingai – tai viena mūsų stiprybių, nors su ja susiję ir tam tikri iššūkiai.

Kiekvienas vaikas turi teisę augti šeimos aplinkoje, apsuptas rūpesčio, meilės ir saugumo. Valstybės pareiga – užtikrinti, kad tai būtų įmanoma.

Vis dėlto šiandien šeimos palaipsniui mažėja. Seneliai vis rečiau gyvena kartu su vaikais ir anūkais. Tikėtina, kad didėjant ekonominei gerovei ši tendencija tęsis.

Manau, kad vaikai, augantys didelėse šeimose, dažnai užauga geriau prisitaikantys visuomenėje ir gebantys labiau įsijausti į kitų jausmus.

– Pabaigai – ar pasidalytumėte ateities kūrybiniais planais?

– Šiuo metu rašau antrąjį romaną – ilgalaikį projektą, kurį, tikiuosi, netrukus užbaigsiu. Kaip ir mano pirmasis romanas, šis kūrinys – apmąstymas apie Sakartvelo realybę. Istoriją pasakoja šešiolikmetė mergina, prisimindama savo vaikystę. Veiksmas vyksta Sakartvele praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Romane nagrinėjamas šeimos gyvenimas, atmintis ir brendimo patirtis visuomenėje, išgyvenančioje gilius pokyčius.

Kartu dirbu prie kelių kino projektų. Tikiuosi netrukus grįžti į filmavimo aikštelę.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.