Vasara – metas, kurio daugelis laukia, su įkarščiu planuoja savaitgalius: kuo daugiau laiko gamtoje, kuo daugiau laiko vandenyje. Vis dėlto kai kam karštasis sezonas – pats darbingiausias metas, o atostogos – tik tema ateities planams. Balansuojant tarp karščio bangų ir įprastesnės lietuviškos vasaros, kinas gali būti gera priebėga ir tam tikras atokvėpis.
Nors dažniausiai vasara yra tarsi pauzė nuo kino žiūrėjimo, Lietuvoje populiarėjantys lauko kino seansai turbūt visiems tampa pirmu pasirinkimu, tačiau kino teatrai kartais gelbsti nuo didelių karščių, o įvairios internetinės kino platformos gali užpildyti namus vasaros nuotykių, kurių dėl skirtingiausių priežasčių negalite sau leisti.
Nemokami lauko seansai
Tradicinis tapęs lauko seansų festivalis „Gilios upės tyliai plaukia“, organizuojamas „Meno avilio“, kasmet tampa gera visų mokamų ar nemokamų filmų, jau rodytų Lietuvoje, pakartojimų alternatyva. Būtent šioje programoje galima pamatyti naujai restauruotus svarbius filmus, taip pat susiburti į teminius vakarus, kuriuos pristato renginio partneriai.
Prieš metus persikėlęs iš Liubarto „Patiltės“ į „Bėgių parko“ angarą, šis filmų seansų ciklas sėkmingai mezga dialogą su pačia vieta. Kartais pravažiuojantys traukiniai, neužstojami vasaros saulėlydžiai ir dangus sukuria ypatingą atmosferą. Linkėčiau lankytis ten dažnai, bet jei reikėtų rinktis tik vieną renginį, nepraleisčiau T`ang Shushuen filmo „Arka“ („The Arch“, 1968).
Šis filmas laikomas pirmuoju moters režisierės filmu iš Honkongo. Labai džiugina, kad vis daugiau restauruojamų filmų leidžia susipažinti su paraštėse paliktomis autorėmis, ypač kai T`ang Shushuen, nors ir nesukūrusi daugybės filmų, turėjo išskirtinį stilių ir padarė didelę įtaką Honkongo kino vystymuisi.
„Arka“ nukels į 18 amžiaus Kiniją, į pasakojimą, kuriame analizuojama įtampa tarp tradicinių moters pareigybių ir tapatybės ir naujai užgimusios aistros ir tikrųjų poreikių.
„Scanorama“ nemokamai rodo savo platinamus filmus net 13-oje Lietuvos miestų. Verta pasklaidyti programą ir pasirinkti, ką žiūrėti, pagal savo vietą. Savo ruožtu siūlyčiau nepraleisti Dago Johano Haugerudo filmo „Seksas“ („Sex“, 2024). Jame kiek neįprastai žvelgiama į seksualumo, traukos, sapnų ir vaizduotės temas.
Šviesios spalvos, aštrus humoras ir žiūrovo žvilgsnio trajektorijas preciziškai kontroliuojanti kamera – elementai, tinkantys vasariškam kino vakarui lauke. Filmas atveria daug klausimų, pasiūlo ne vieną temą, kurią kartu su bičiuliais gali būti smagu aptarti ilgą ir šviesų vasaros vakarą, klausant Davido Bowie dainų.
„Kino pavasaris“ prie Baltojo tilto Vilniuje surengs nemokamą kelių filmų seansą ir vakarėlį. Lenkų režisieriaus Michało Marczako filmas „Visos nemiegotos naktys“ („All These Sleepless Nights“, 2016) savo išleidimo metu man buvo odė jaunystei ir vakarėliams, bet kartu ir gaivališkas, veržlus savo kino kalba filmas, balansuojantis tarp dokumentikos ir fikcijos.
Viskas šiame filme pulsavo energija, nors ir melancholijos jame netrūksta. Visai užaugusiai naujai kartai tai išties vasaros must see (privalomas pamatyti filmas – LRT.lt), bet kartu ir tiems, kurie jaučia nostalgiją laikams, kai nemiegoti ir skęsti nelabai rišliuose pokalbiuose buvo ypač lengva.
Kiekvieną pirmadienį „Lokys, liūtas ir šakelė“ Lukiškių kalėjimo aikštėje kviečia į nemokamus seansus. Pirmadienis, tiesą sakant, puikus metas filmui. Kai galbūt ne taip stipriai norisi bendrauti po pirmos savaitės darbo dienos, bet ir nesinori užsidaryti namuose, galima pasinerti į kitų istorijas. Programoje daug puikių filmų, bet aš vis dar nepavargstu rekomenduoti Maschos Schilinski filmo „Žvelgiant į saulę“ („Sound of Falling“, 2025).
Pernai man šis filmas buvo didžiausias atradimas. Nepamenu, kada filmas man būtų sukėlęs tiek entuziazmo, negalėjau nustoti galvoti ir kalbėti apie jį. Apie keturias skirtingas epochas ir moterų likimus pasakojantis filmas veikia dviem svarbiausiais lygmenimis – aktyvina mąstymą ir pajungia jausmus.
Vasara kine – motyvas, tema, erdvėlaikis, o kartais ir veikėjas.
Kadangi M. Schilinski pasakoja nelinijiniu būdu, įdomu mąstyti, kaip ji jungia skirtingas istorijas, per kokius elementus montuoja scenas, bet kartu kyla daugybė emocijų veikėjų atžvilgiu. Jei dar nematėte, šis filmas bus gražiausias vasaros uždarymas.
Jei visgi esate iš tų, kuriems nepatinka lauko kino seansai (ką galiu suprasti, nes kartais išties sunku susikaupti, kai ekranas ne aklinoje tamsoje, o medžių, sienų apsuptyje, danguje vis keičiasi debesų situacija ir kas nors praskrenda pro šalį), nemokamai per LRT EPIKĄ galite nusikelti į vokiškąjį Baltijos pajūrį. Vieno mano mylimiausių vokiečių režisierių Christiano Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“ („Afire“, 2023) pasakoja apie netikėtą susitikimą vasarnamyje. Tokį susitikimą, kokių gyvenime ne taip dažnai nutinka. Kai sutiktas žmogus priverčia reflektuoti savo įprastą egzistenciją, o galbūt vaikišką pozą.
Vasarnamyje susipina keturių žmonių emocijos, įpročiai ir poreikiai. O visai šalia bręsta didelio masto gaisras miške, atliepiantis ne tik užsidegusius veikėjų gyvenimus, bet ir klimato atšilimo sukeliamas grėsmes.
Mokami kino malonumai
„Mubi“ platformoje šiuo metu galite pažiūrėti tris kito vokiečių režisieriaus Juliano Radlmaierio filmus. Nestokojantis humoro režisierius savo kūryboje apmąsto Vakarų ir Rytų Vokietijos skirtumus, atkreipia dėmesį į vyraujančius stereotipus, į paviršių kelia pavojingas nuostatas. Pernai Lokarno kino festivalyje pristatytas filmas „Liepos šmėklos“ („Phantoms of July“) – tikras vasaros nuotykis. Veiksmas vyksta Rytų Vokietijos miestelyje Zangerhauzene, bet dviejose epochose.
Jis prasideda nuo veikėjos Lotės istorijos 18 amžiaus pabaigoje, bet, šiai nusprendus bėgti į Prancūziją su pavogtu arkliu, peršoka į šias dienas, į Uršulės istoriją. J. Radlmaieris per detales ir naratyvinius taškus brėžia paraleles tarp skirtingų epochų ir istorijų.
Kai kurios detalės labai juokingos, kitos – vizualiai išraiškingos ir net sentimentalios. Atidžiai sekdami siužetą, netrukus imsite numatyti, kur dar atsiras prisirpusių vyšnių ar kupranugaris, bet tai nė kiek netrukdo mėgautis šiuo filmu, o kaip tik pajungia jus žaisti kartu su režisieriumi.
Kino teatruose netrukus pasirodys išplėstinė Kane`o Parsonso „Backrooms“ versija. Aiškus rinkodaros ėjimas dar visai neseniai išleistą ir rekordinį žiūrovų skaičių pritraukusį filmą neatslūgus bangai paleisti dar sykį su papildomomis 16 minučių.
Jei vis dėlto dar nematėte ir nesate abejingi naujiesiems siaubo filmams, kuriuose susipina vadinamieji internetiniai trendai ir psichologinės peripetijos, tikrai verta jį pamatyti didžiajame ekrane.
Galima ir filmą, ir platintojus A24 kritikuoti dėl daugybės priežasčių, bet visgi šis vasaros hitas išties gali nustebinti, o tai, kad režisieriui vos 20 metų, tik dar labiau pakelia jo vertę. Tik labai tikiuosi, kad pridėtosios 16 minučių ne siekia dar labiau paaiškinti, kas vyksta liminaliose erdvėse, bet sumėto pėdas ir palieka daugiau neišspręstų galvosūkių.
Tradiciniai tapę „Kino po žvaigždėmis“ seansai Valdovų rūmų kieme šiemet kviečia į išskirtinai vasariškus filmus, intriguojančius, aistringus ir visaip kitaip viliojančius. Šįkart programa persikelia ir į kino teatrą Paupio „Pasaka“ ir kino centrą „Skalvija“. Nors daugelis filmų jau rodyti Lietuvoje, programa suteikia galimybę pažiūrėti jau kultinius tapusius ar klasikinius filmus, vienaip ar kitaip alsuojančiais karščiu.
Jonathano Glazerio debiutinis filmas „Seksualus niekšas“ („Sexy Beast“, 2000) būtų drąsiausias pasirinkimas. Jis skirtas vasarą ne tik ieškantiems šviesos, bet ir norintiems geriau suprasti tamsiąsias karščio puses.
Filmas, kurio linkėčiau nepraleisti ir kurį verta žiūrėti ne vieną kartą, – italų režisieriaus Michelangelo Antonionio paslaptingasis „Nuotykis“ („L`avventura“, 1960). Netikėkite tais, kurie sako, kad filme nieko nevyksta, – vyksta ir dar kiek, tik galbūt ne tokia įprasta tvarka.
M. Antonionis buvo kalbėjimo tarp eilučių meistras ir kartu egzistencinių idėjų mąstytojas kine. „Nuotykis“ kalba vaizdais, gestais. Kraštovaizdyje užfiksuota beveik tiek pat daug, kiek ir aktorių vaidyboje. O tai, kas lieka nematoma, filme vaidina ypač svarbų vaidmenį.
Vasara kine – motyvas, tema, erdvėlaikis, o kartais ir veikėjas. Nuo aistringų, karščiu persmelktų kūnų iki mąslių ir šaltų istorijų. Vasara, kaip ir bet kuris kitas sezonas kine, jau turi tam tikrą istoriją, netgi tam tikrų stereotipų, bet filmai, kurie geba jais žaisti arba įsismelkti į skirtingas vasariškų dienų ir naktų istorijas, nepaliauja džiuginti žiūrovų savo sumanumu, o kartais net padeda patirti tai, kam nesiryžtame, o gal ir neturėtume pasiryžti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
