Egzaminų ir stojimų į aukštąsias mokyklas laikas sugrąžina prie klausimų apie vertinimo kokybę, bet nutolina nuo kalbos apie turinį. Tai, ką renkamės mokyti, kuriuos dalykus išskiriame savo švietimo sistemoje, lemia ir ką vėliau vertinsime. Deja, Lietuvos mokyklos vis dar per toli nuo tikrovės ir iššūkių, su kuriais realiai susidurs jose augančios kartos.
Šį komentarą rašau kaip intelektualinę provokaciją, turinčią pagrindo ir realiam siūlymui susimąstyti apie mokyklos aptariamų temų santykį su tikrove. Suprantu, kad mokyklinės programos ir šiaip yra perkrautos informacijos, kurią mokiniai dažnai turi kalti tiesiog kaip atminties lavinimo pratybose. Taip pat puikiai suprantu, kad mokytojai nori lengvesnio darbo ir tikisi programų aiškumo, kurį geriausiai užtikrina kuo mažesnė kaita.
Visgi manau, kad vienas pagrindinių mokyklos tikslų yra padėti jaunam žmogui intelektualiai augti ir pasirengti gyventi bei prisiimti atsakomybes pasaulyje, kurio procesus jis supranta. Dabartinės švietimo sistemos nerangumas, nelankstumas ir nedrąsa keisti vyraujančius akcentus neišvengiamai atveda prie vis naujų skundų, kad mokykloje mokomasi to, kas nėra aktualu, kas nemotyvuoja, kas nepaaiškina dabarties pasaulio tendencijų.
Ko trūksta šiuolaikinei mokyklai, kad ji būtų arčiau tikrovės? Išskirčiau tris pagrindinius akcentus, kurie nėra atliepiami arba apie juos kalbama netiesiogiai, neskiriama jiems pakankamai dėmesio.
Pirmasis mokslas, kurio trūksta mokykloje, yra psichologija. Mane, kaip filosofą, džiugina, kad švietimo sistemoje atsiranda vis konkretesnė vieta tam tikram supažindinimui su filosofijos istorija, atsiranda filosofijos pamokos ir atsiskaitymai, bet akivaizdu, kad šalia šio dėmens labai reikšmingas būtų supažindinimas su psichologijos mokslu.
Tendencija kalbėti apie psichinę sveikatą, vis labiau įvertinti jos reikšmę mūsų gyvenime itin juntama kalbant apie jaunesnes kartas. Psichologinės problemos, psichiniai sutrikimai per kelis dešimtmečius iš tabu temų srities persikėlė į viešai aptarinėjamas, vis daugiau empatijos ir supratimo sukeliančias diskusijas.
Pirmasis mokslas, kurio trūksta mokykloje, yra psichologija.
Bet akivaizdu, kad neužtenka tik kalbėti apie psichologiją kaip tam tikrus reiškinius ar būkles, nutinkančias šiuolaikinėje visuomenėje. Reikalingas psichologinis išsilavinimas ir susipažinimas bent jau pradiniais psichologijos mokslo tyrimo objektais, principais, pirminiai pažinimo mokslo pagrindai.
Didesnis psichologijos mokslo žinių kiekis padėtų keisti ir pačią situaciją, kalbant apie jaunų žmonių patiriamus išgyvenimus, emocijas, savęs reiškimo būdus ir tam kylančius iššūkius. Paprastai sakant, ugdyti psichologinį sąmoningumą galima tik suvokiant, apie ką yra psichologijos mokslas ir kokiais metodais jis plėtojasi.
Antrasis mokslas, kurio pasigendu, – idėjų istorija. Šalia standartinių literatūros, istorijos, įvairių menų pamokų būtinas idėjų istorijos kursas. Šiuo metu mūsų švietimo sistemoje mokiniai užverčiami įvairiais faktais, pasakojimai, didžiaisiais naratyvais, bet patekus į universiteto aplinką paaiškėja, kad jie neturi platesnio konteksto, gebėjimo jungti šias žinias į bendrųjų kultūrinių, socialinių principų išmanymą.
Antrasis mokslas, kurio pasigendu, – idėjų istorija.
Išmokome savo literatūros klasikos, supažindiname su meno kūriniais, politiniais ir socialiniais įvykiais, užsimename apie ideologijas ir kultūrinius judėjimus, bet nesugebame atskleisti jų įtakų, persipynimų, konfliktų. Kritinį mąstymą dažnai painiojame su didesniu žinojimu, kai žymiai tiksliau būtų vadinti tai žinojimo pločiu ir gyliu. Gebėjimu jungti tam tikras idėjas, jas palyginti, kritiškai įvertinti analizuoti.
Būtent tam reikalinga idėjų istorija, kurioje visi šie procesai būtų užklausiami platesnių klausimų: kodėl tai buvo svarbu? Kokią įtaką šie reiškiniai, kūriniai padarė ir kur ją galime pamatyti dabartyje? Ne tiesiog pažodžiui skaityti Shakespeare‘ą, o išsiaiškinti, kaip jis buvo skaitomas, kaip galima skaityti jį dabar ir kaip galime interpretuoti jį naujai.
Trečiasis mokslas – ekologija. Mokykloje gaunamos biologijos, fizikos, chemijos žinios nėra atliepiančios klimato kaitos tikrovės aktualijų. Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas ne kartą yra pabrėžęs, kad vienas pagrindinių XXI amžiaus žmogaus uždavinių yra išmokti pakeisti perspektyvą ir gyventi net ne kaip globalaus pasaulio, o kaip Žemės, kaip erdvėlaivio gyventojui. Tai yra, veikti ir interpretuoti įvairius sprendimus per planetos išlikimo perspektyvą.
Akivaizdu, kad būsimoms kartoms teks gyventi vis sudėtingesnėmis klimato sąlygomis, ir daugelis politinių, socialinių, net kultūrinių sprendimų gali būti nulemti ekologinio konteksto. Antropoceno amžiaus (amžiaus, kai didžiausią įtaką planetai turi žmogaus veikla) žmogus privalo susipažinti su platesnėmis kategorijomis, ne tik darviniška ar linėjiška biologinės įvairovės išvardijimo struktūra.
Ekologija mūsų viešojoje erdvėje dažnai paverčiama karikatūrišku ideologijos vaizdiniu, bet iš tiesų tai artimiausių dešimtmečių posūkio ašis. Besiplėtojantis mokslas, kuris turės siūlyti sprendinius visų kitų mokslų sukurtoms problemoms. Jo išmanymas bus labai svarbus tiek tiems, kurie priiminės sprendimus, tiek tiems, kurie juos įgyvendins.
Mokykla yra nuolatinio vijimosi procese ir jai tikrai nepadeda įvairių mus supančių procesų greitėjimas. Anksčiau užtikrintai galėjome sakyti, kad mokykla privalo paruošti gyvenimui, o dabar galime kalbėti tik apie aptakius kontūrus ateičiai. Be šių trijų išvardintų akcentų šiuolaikinė švietimo sistema ne tik bus vėlavimo kelyje, bet ir bus pasmerkta vis labiau tolti nuo tikrovės ir kelti dar daugiau priešiškumo tiems, kuriuos turėtų motyvuoti gyventi prasmingai.
