Vienas ryškiausių šių Europos Parlamento rinkimų Lietuvoje ženklų – mažas rinkėjų aktyvumas. Tai dar vienas įrodymas, kad nesujungti su kitais, vietinės reikšmės rinkimais europietiškieji mūsų šalyje nekelia tiek susidomėjimo ir ambicijų. Kodėl Europos politika nedomina lietuvių?
Net ir Baltijos valstybių gretose lietuvių aktyvumas Europos Parlamento rinkimuose išsiskiria kukliu skaičiumi – tik 28,94 proc. Latvijoje į šiuos rinkimus atėjo 33,82 proc. rinkėjo teisę turinčių piliečių, o Estijoje – 37,7 proc.
Net ir tokiose tradiciškai mažesniu aktyvumu europietiškuose rinkimuose pasižyminčiose valstybėse kaip Slovakija ar Bulgarija rinkėjų aktyvumas perkopė bent jau 30 proc. (atitinkamai 34,38 ir 31,8 proc.).
Kodėl lietuvių ir vėl nesudomino Europos Parlamento rinkimų diskusijos ir pats politinis procesas? Atmeskime patogius populistinius atsakymus apie tai, kad rinkėjams sutrukdė vasara ir jos orai (kurie, beje, šį kartą buvo patogiai vėsūs) ar tai, kad rinkėjai pavargo nuo dviejų prezidento rinkimų turų.
Taip pat galime šiuos argumentus apversti aukštyn kojomis ir sakyti, kad rinkėjams orai buvo malonūs, o rinkimai jau turėjo tapti pilietiniu įpročiu – koks savaitgalis be balsavimo.
Absurdiškai skamba ir kai kurių socialdemokratų bei kitų opozicijos atstovų tikinimai, kad rinkėjai tiek nusivylė dabartiniais valdančiaisiais, kad protestavo ir nėjo balsuoti. Šį argumentą taip pat galime išversti į rinkimams palankų, pradėdami aiškinti, kad rinkėjų motyvacija balsuoti kaip tik turėjo būti didesnė, nes tai buvo galimybė nubausti dabartines valdančiąsias partijas.
Tai kas, visgi, nutinka, kad Europos Parlamento rinkimai Lietuvoje jau antrą kartą nesugeba sutraukti net trečdalio rinkėjų? Kodėl rinkimus gelbsti tik jų sujungimas, motyvacinis pastiprinimas vietinės reikšmės politinėmis batalijomis?
Buvęs europarlamentaras, filosofas Leonidas Donskis 2012 metais, apžvelgdamas lietuvių santykį su Europos Sąjunga, pabrėžė, kad Lietuva vis dar neranda savo vietos Europoje. Žmonių galvose jau įvykęs lūžis ir jie suvokia esantys Europos dalimi, tačiau jie šioje narystėje mato savo naudas ir vietinius pokyčius, nesuvokdami platesnio atstovavimo reikšmės.
Rinkimai tik patvirtina šią tezę. Kad ir kaip stengtųsi rinkimų organizatoriai, visuomeninės organizacijos, kai kuriais atvejais ir pačios partijos, kviesdamos savo rinkėjus balsuoti, lietuviai šių rinkimų nelaiko reikšmingais, keičiančiais jų kasdienius gyvenimus, todėl pilietinio entuziazmo ir motyvacijos neatranda.
Galima pagrįstai kelti klausimą, ar tai nėra tiesa. Ar nėra taip, kad mes tik apsimetame, jog Europos Parlamentas yra reikšmingas, bet tikrovėje jame vyksta nuo žemės atitrūkę politiniai žaidimai?
Metas keistis ir tapti atsakingiems, sąmoningiems ar bent jau įsipareigojimus vykdantiems europiečiams net tada, kai tai nėra patogu.
Karo Ukrainoje eiga ir europinės paramos klausimas, klimato kaitos politiniai procesai ir su jais susiję ūkininkų protestai, kintančių tapatybių politika, įvairūs žmogaus teisių klausimų sprendimai ir dėl jų kylančios aistros veda į Europos Parlamento politinį lauką. Rodymo pirštais į Briuselį yra daug. Daug ir pasipiktinimo ar pasidžiaugimo įvairiomis direktyvomis.
Matoma didelė Europos Komisijos veiklos, iš Europos atkeliaujančios paramos, kompensacijų, dotacijų reikšmė, dėl jų suplėšomi ne vieni politiniai marškiniai.
Problema ta, kad Lietuvoje yra palaikomas ir net puoselėjamas susmulkėjusios politinės retorikos tonas. Paprastai sakant, lietuviai nėra pratinami, mokomi ar skatinami mąstyti platesniais Europos politikos potėpiais. Matyti už milžiniško institucinio aparato glūdinčias galias, intrigas ir idėjines kovas.
Europos lygio sprendimai suprantami beveik kaip svetimi ar priimami be lietuviškojo atstovavimo. Įsikalta skirtis tarp Vilniaus ir Briuselio sėkmingai palaikoma ir vietinių politikų, kuriems patogu tam tikrus procesus nurašyti tariamai europinei savieigai, sukurti distanciją ir naują svetimąjį, kuris pateisintų jų pozicijas vietinėje politikoje.
Bet dar svarbiau nei paprasčiausias lietuvių Europos politikos neraštingumas yra kultūrinis europietiškumo suvokimas. Tiksliau, labai menkas jo laipsnis.
Kaip madinga sakyti, lietuviai labai gerai žino savo europietiškas teises ir laisves, bet retai prisimena apie savo pareigas. Būti europiečiu mūsų viešojoje erdvėje dažniausiai reiškia laisvai keliauti, prekiauti, būti vienos rinkos dalimi, naudotis Europos politikos teikiamais privalumais. Žymiai rečiau girdime apie tai, kad būti europiečiu reiškia ir tam tikrą atsakomybę.
Atsakomybę, kuri susideda iš domėjimosi Europos lygio politika, sprendimais, jų pasekmėmis ir iššūkiais. Į šią atsakomybę galime įrašyti ir balsavimo bei dalyvavimo diskusijose prievoles.
Lietuviai Europoje stovi viena koja. Kai mums patogu, mes esame keliaujantys, svetur besimokantys ir dirbantys europiečiai. Nutikus krizėms, esant būtinybei prisiimti bendrą atsakomybę, dalyvauti bendrame sprendime, aktyviai dalyvauti sudėtinguose politiniuose procesuose, visuomenė atsitraukia ir netiesiogiai pasako – o čia jau jūsų, tikrųjų europiečių reikalas.
Jūs pasidalinkite savo migrantus, jūs spręskite jums iškylančius klausimus, jūs dalyvaukite idėjinėse kovose dėl kintančios europietiškos tapatybės, dėl klimato kaitos, dėl demografinių, konkurencinių iššūkių. Šiais klausimais mes jau nenorime būti europiečiais. Pakvieskite mus tada, kai vėl bus dalinama parama, leidžianti mums atnaujinti miestelių veidus, išsaugoti kultūrinį gyvenimą ar, paradoksalu, puoselėti lietuvišką tapatybę.
Jūs pasidalinkite savo migrantus, jūs spręskite jums iškylančius klausimus, jūs dalyvaukite idėjinėse kovose dėl kintančios europietiškos tapatybės, dėl klimato kaitos, dėl demografinių, konkurencinių iššūkių.
Lietuvos viešojoje erdvėje mažai kalbama apie šią problemą. O jei ir kalbama, tai ne visada atvirai ir ne visada norinti atgręžti pirštą į pačią visuomenę. Visuomenę, kuri yra pusiau europietiškos būklės, ir nenori iki galo atrasti savo vietos Europoje.
Tai patvirtina ir šių rinkimų aktyvumas. Rinkimų, kurie vyko karo Ukrainoje, migracijos krizių, klimato kaitos, kintančios visuomenių sanklodos, tapatybių kismo ir kitų problemų neišvengiamumo fone.
Pakvieskite mus, kai šios problemos bus išspręstos ar paklauskite, ką mes manome ir pagal tai formuluokite savo sprendimus. Jeigu ne, tai mes supyksime ir pradėsime burbėti apie Briuselio ponias ir ponus.
Lietuva ir jos piliečiai negali stovėti viena koja Europoje. Du dešimtmečius praleidome džiaugdamiesi mums suteiktu statusu ir galimybėmis, nedėdami pakankamai pastangų, kad europietiškumas taptų ne deklaratyvia laikysena, o tapatybės, kultūrinio audinio, visų procesų konteksto esme.
Metas keistis ir tapti atsakingiems, sąmoningiems ar bent jau įsipareigojimus vykdantiems europiečiams net tada, kai tai nėra patogu.
