Pirmasis prezidento rinkimų turas, kaip ir buvusieji rinkimai, pasibaigė įvairiapuse nuostaba ir kelių Lietuvų konstatacijomis. Vienos nakties žvilgtelėjimas į veidrodį priverčia nustebti, kad Dainiaus Žalimo rinkėjas gyvena vienoje valstybėje su Eduardo Vaitkaus rinkėju. Bet ar esame teisūs kalbėdami apie kelias skirtingas valstybes vienoje?
Gitanas Nausėda nustebo nelaimėjęs pirmajame ture. Ingridą Šimonytę ir konservatorius turėjo nustebinti tai, kad Vilniuje ar Kaune jos rezultatai nebuvo tokie solidūs, kokių galima tikėtis iš ištikimais rinkėjais besididžiuojančios partijos. Ignas Vėgėlė nustebo, kad visa tylioji Lietuva, visa tauta, kuriai jis skelbėsi atstovaujantis kaip žmonių advokatas, savo advokatu mieliau rinkosi Remigijų Žemaitaitį.
Pirmadienio rytą turime daug nustebusių, ieškančių priežasčių, kaltųjų arba iš padilbų žvilgčiojančių į tas kitas Lietuvas, kurios balsavo paremdamos jų pasaulio supratimui artimesnius kandidatus.
Ar gali būti kitaip, jei visa prezidento rinkimų kampanija buvo patogus važinėjimas po savo rinkėjų apgyvendintas vietoves, savo tiesų pasitvirtinimas debatuose, nuolatiniai bandymai apsibrėžti ribas ir konsoliduoti tai, ką potencialiai turi, bet ne tą, ką galėtum paveikti ir jei ne patraukti, tai bent jau atitraukti nuo kito kandidato siūlomo paribio.
400 tūkstančių balsų už Igną Vėgėlę, Remigijų Žemaitaitį ir Eduardą Vaitkų yra ne antrosios ar trečiosios Lietuvos ženklas. Tai yra perspėjimas, kad vienoje Lietuvoje gilėja įtrūkiai, auga nepasitenkinimas ir noras protestuoti. Protestuoti ne ką nors darant, o tyliai prisidedant prie nepasitikėjimo valstybe, nesilaikant demokratinių taisyklių, nepripažįstant kitokio mąstymo galimybės.
Pirmadienio rytą turime daug nustebusių, ieškančių priežasčių, kaltųjų arba iš padilbų žvilgčiojančių į tas kitas Lietuvas, kurios balsavo paremdamos jų pasaulio supratimui artimesnius kandidatus.
Kai prieš rinkimus pokalbiuose prognozuodavau prorusiškajam Eduardui Vaitkui 7–8 procentų palaikymą, net iš tikrai intelektualių ir stebinčių politinį lauką žmonių sulaukdavau ironiškų šypsenų. Tokiu pačiu nepatiklumu buvo sutinkami apklausų rezultatai, rodantys palaikymą agresyviam antisemitui, sąmokslo teorijų ir melų skleidėjui, chamui Remigijui Žemaitaičiui.
Bet jie yra tik tranzistoriai, nukreipiantys tam tikras emocijas ar idėjas į viešąją erdvę. Nenorintys pripažinti jų rinkėjų egzistavimo, įkuriantys juos „kitose Lietuvose“ nepripažįsta ir to, kad mūsų valstybėje nėra bendro požiūrio net į labai svarbius klausimus ir jų sprendimo būdus.
Mūsų visuomenėje glūdi nemažai tamsaus antisemitizmo, nemažai palaikymo agresijai ir chamizmui. Toje pačioje vienoje visuomenėje yra ne keli išprotėję vatnikai, o dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių, kurie ne taip vienareikšmiškai žiūri į karą Ukrainoje ir Lietuvos užsienio politikos uždavinius.
Rinkimų naktis suveikia kaip veidrodis, į kurį pažiūrėję mes turime dvi galimybes, – pripažinti jo rodomą vaizdinį, susimąstyti ir spręsti pastebėtas problemas, arba, pažvelgę į savo veidą ir pamatę kreivą nosį, spuogus, siauras lūpas, pradėti teigti, kad ši nosis, šie skruostai, šios lūpos nėra mano kūno dalis.
Mūsų visuomenėje glūdi nemažai tamsaus antisemitizmo, nemažai palaikymo agresijai ir chamizmui.
Būtent todėl antrasis prezidento rinkimų turas turėtų būti ne apie Nausėdos ar Šimonytės asmenybinius skirtumus, o apie vienoje Lietuvoje bręstančias nuotaikas ir jų politinę išraišką. Tą išraišką, kuri pasirodė kaip palaikymas Vėgėlės, Žemaitaičio ar Vaitkaus kandidatūroms, bet realiai yra protesto prieš demokratiją ir valstybingumą ženklai.
Iki šiol į šias kandidatūras buvo įprasta žvelgti su nuostaba ar baimę slepiančiu juoku. Bet juokai baigėsi. Mes turime rimtai pažiūrėti į ženklios dalies visuomenės pyktį, neviltį ir destruktyvias tendencijas.
Kaip įmanomas Šimonytės ar Žalimo ir Vaitkaus rinkėjo pokalbis? Sunku įsivaizduoti. Dar sunkiau įsivaizduoti perkalbėjimo procesą. Bet akivaizdu tai, kad turime galvoti apie sąlygas, kuriomis bent jau įtrūkiai tarp šių visuomenės grupių nesidarytų gilesni, o politiniai žaidėjai jų gilinimo neišnaudotų savo naudai.
Bet juokai baigėsi. Mes turime rimtai pažiūrėti į ženklios dalies visuomenės pyktį, neviltį ir destruktyvias tendencijas.
Antrasis rinkimų turas turėtų būti apie strategijas, kaip pasiekti ir kaip užmegzti bent jau konstruktyvų pokalbį su tais rinkėjais, kurie mano, kad jiems geriausiai atstovautų žmonės, negerbiantys Konstitucijos, demokratijos, žmonių orumo ar netgi tikrovės ir faktų. Ne tik stebėtis surinktų balsų skaičiumi, bet ir pamatyti už jo valstybei slypintį pavojaus signalą.
Ne įkurti naujas Lietuvas, aptverti jas tvoromis ir lyg karšta bulve mėtytis atsakomybe „kas turėtų važiuoti į Šalčininkus“, o konkrečia pilietine ir politine užduotimi paversti visuomenės racionalėjimo, nuosaikumo ir kompromiso paieškos programas.
Šimtas tūkstančių Vaitkaus rinkėjų yra. Jie turi Lietuvos piliečio pasą. Jie turi rinkėjo teisę, kuri lygi ir visų kitų kandidatų rinkėjų teisei. Ir vien tik juoktis jau nebeužtenka.
