Antisisteminiai kandidatai, antisisteminės partijos, antisisteminė žiniasklaida ir pažiūros. Kas slepiasi už šio būdvardžio, apibendrinančio griežtą pasipriešinimą kažkam, kas vadinama sistema? Kas yra antisistemiškumas?
„Aš iš tiesų jaučiu labai didelį sistemos spaudimą“, – likus savaitei iki rinkimų kalbėjo buvęs kandidatas į prezidentus Ignas Vėgėlė, pridurdamas, kad „yra kažkokia sistema“, kuriai būtų labai nenaudinga, jei jis taptų šalies vadovu.
Galima spėti, kad po šiuo „sistemos“ terminu I. Vėgėlei tilpo ir su juo konkuruojantys kandidatai, šiuo metu esantys valdžioje, ir tyrimus dėl su jo šeima ir juo pačiu susijusios įmonės veiklos galimai apeinant sankcijas atlikę ir paviešinę žurnalistai, ir patikrinimo veiksmus pradėjusios institucijos bei jose dirbantys pareigūnai.
Apie tai, kad Lietuvą yra užvaldžiusi sistema, kuriai reikia priešintis, nepaklusti, su ja kovoti ir ją nugalėti galima girdėti tiek įvairiose protesto akcijose, tiek perskaityti socialinių tinklų diskusijose ar patirti sekant opozicijos politikų ir save nesistemine vadinančių žiniasklaidos kanalų kalbose.
Paprašę konkretinti, kas yra ši sistema, dažniausiai išgirsite daugialypį atsakymą, kuris niekaip neleis apsibrėžti šio termino ribų. Nuo dabartinių valdančiųjų iki teismų, teisėsaugos, žiniasklaidos platformų, įvairių valstybinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ir net tiesiog atskirų įtakingų žmonių socialiniuose tinkluose. Visi jie yra „sistema“.
Jei pabandytume etimologiškai paanalizuoti, kodėl pasirinktas būtent šis terminas, kokia jo vartosenos prasmė, kokia jo semantika, atsimušime į sieną. Nei graikiškasis sústēma, nei lotyniškasis systēma neturi jokių neigiamų konotacijų ir iš principo reiškia tam tikrą visumos organizaciją iš dalių, tam tikro tvarkingumo, aiškumo, struktūriškumo įvedimą. Ar politikoje, ar karyboje, ar muzikoje, ar avių ganyme – visur sistemiškumas sietinas su gebėjimu sujungti, suburti, suvienyti, organizuoti pagal tam tikrą tvarką.
Kokie tuomet būtų sistemiškumo antonimai? Suardymas, išskaidymas, suskaldymas, sugrąžinimas į chaotišką ar nesuvaldomą būklę. Sistemiškumas matomas ne kaip individualybės apribojimas, ne kaip koks nors sutartas veikimas, ribojant laisves ar naikinant, o kaip gebėjimas struktūruotis ir veikti pagal tam tikrus protingumo principus.
Kodėl tuomet girdime tokį entuziastingą norą priešintis tam, kas pavadinama „sistema“? Mano intuicija sako, kad po šiuo terminu įvairūs asmenys paslepia skirtingus interesus, bet visus juos vienija bendras vardiklis – nepasitenkinimas egzistuojančia tvarka ir įtarimai, kad už šios tvarkos glūdi slapti susitarimai, korupcija, savųjų interesų gynyba ar, kalbant paprasčiau, blogis ir neteisingumas.
Turėti visokiausių įtarimų ir plėtoti juos sąmokslo teorijų pavidalu savaime nėra joks nusikaltimas, bet situacija darosi vis sudėtingesnė tuomet, kai abstrakti sistemos sąvoka pradedama tapatinti su visa politine ar teisine santvarka, kai sistemiškumas savaime tampa įrodymu, kad kažkas čia vyksta negerai, o tiesa yra slepiama nuo paprasto piliečio.
Pandemijos metu sisteminiu veikimu buvo apkaltinami apie COVID-19 grėsmes daugumos balsu kalbėję mokslininkai. Daugumos autoritetingų mokslininkų konsensuse iškart buvo surasta sistemiškumo nuodėmė. Tokia pačia sistemiškumo nuodėme apkaltinama ir profesionali žiniasklaida, sutarianti dėl bendrųjų tiesų karo Ukrainoje atžvilgiu. Sisteminiais tuomet tampa ir tie, kurie bando apginti pamatines Konstitucijos tiesas ir jų interpretacijos metodus arba tiesiog pasisakyti demokratijos labui.
Nustokite kalbėti apie sistemą ir prabilkite tiesiai – mes norime mesti iššūkį demokratijai, teisės viršenybei, žodžio laisvei ir viskam, kas šiuo metu sudaro valstybės funkcionavimo pagrindą.
Sistema tampa bet koks platesnės ar savo kompetencijomis išsiskiriančios visuomenės dalies konsensusas ir bandymas ginti tikrovę bei faktus nuo dažniausiai tik intuicijomis ar klaidinga informacija grįstų įtarimų. Jiems diskredituoti pasitelkiamas nepagrįstų įtarimų šešėlio tempimas – ieškoma finansinio intereso, reputacinių problemų, įtartinų pažinčių ar bet ko, kas nukreiptų dėmesį nuo fakto, kad neturima atsakymų į konkrečius klausimus.
Kas tuomet yra tie antisisteminiai politikai, kandidatai ar šiaip garsiau pasireiškiantys visuomenės veikėjai? Tai žmonės, kurie nėra patenkinti dabartine politine, teisine santvarka ir siekia ne konstruktyvaus jos taisymo, racionalizavimo, bet principinio išardymo ir pakeitimo nauja, ironiška, sistema. Sistema, kurioje jau jie būtų atsakingi už sprendimus ir būtent jų valia funkcionuotų bei plėstųsi sistemiškumas.
Sistemiškumas kartu garantuoja, kad save organizuojanti visuomenė susitaria dėl tam tikrų racionalių principų, o tai reiškia – ir atsakomybių. Jo atsisakymas logiškai reiškia ir galimybę nusimesti atsakomybę už tai, kas sakoma ar daroma. Būtent taip funkcionuoja sistemiškumu kitą žiniasklaidą kaltinantys vadinamieji alternatyvūs informacijos kanalai.
Antisistemiškumas neturi nieko bendro su pasipriešinimu perdėtam procesų sistematizavimui, su išsilaisvinimu ar kova už individo teises. Tai tik bandymas užmesti sąmokslo teorijų tinklą ir sujaukti ar net sugriauti esančią tvarką tam, kad įsivyrautų išbalansuota, chaotiška būklė, kurioje būtų galima pavergti dalykus savo asmeninei valiai.
Nustokite kalbėti apie sistemą ir prabilkite tiesiai – mes norime mesti iššūkį demokratijai, teisės viršenybei, žodžio laisvei ir viskam, kas šiuo metu sudaro valstybės funkcionavimo pagrindą. Skambės negražiai, bet bent jau būsite nuoširdūs sau.
