Gitanas Nausėda didžiule persvara užsitikrino antrąją Lietuvos prezidento kadenciją. Prieš penkerius metus politikos naujoku prisistatinėjęs kandidatas tapo ryškia politinio gyvenimo figūra ir sugebėjo motyvuoti rinkėjus suteikti jam papildomą pasitikėjimo kreditą. Kokia bus antroji G. Nausėdos kadencija ir kaip jis įsirašys į Lietuvos politikos istoriją?
Hanso Christiano Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“ pasakojama apie karalių, kuriam labai rūpi jo išvaizda ir gerai atrodyti pavaldinių akyse. Karalius tiek įsijaučia į šį atrodymo žaidimą, kad nusisamdo audėjus, kurie jam turi pagaminti pačius dailiausius pasaulyje drabužius. Kad pavaldiniai apstulbtų, o kiti karaliai pavydėtų.
Audėjai karalių įtikina, kad jų drabužiai tokie ypatingi, jog yra matomi tik tiems, kurie yra išskirtinai protingi, bet visiškai nematomi kvailiams. Kai audėjai pasirodo rūmuose tuščiomis rankomis, nei pats karalius, nei jam įtikti norintys patarėjai neprisipažįsta, kad niekas jokių drabužių nemato.
Įtikintas, kad yra aprengtas pačiais puošniausiais drabužiais, karalius surengia iškilmingą procesiją ir žygiuoja per miestą nuogas, kol kvailiais nenorintys pasirodyti jo pavaldiniai tyli. Ir tik mažam berniukui sušukus, kad karalius juk eina nuogas, minioje atsiranda drąsos pripažinti faktą. Faktą sau galvose pripažįsta ir karaliaus patarėjai. Ir tik karalius, net ir suvokdamas, kad buvo apgautas, tęsia savo procesiją.
Kodėl perpasakoju jums šią klasika tapusią danų rašytojo istoriją? Todėl, kad tai puiki metafora apie galią, tokią pasitikinčią savo statusu ir taip nepripažįstančią savo klaidų ar trūkumų, kad ją tiesiog apmulkina tie, kurie supranta jos ydas.
Pirmojoje savo kadencijoje G. Nausėda pademonstravo principingą vertybinę poziciją užsienio politikos klausimuose, stengėsi įtvirtinti savo vaidmenį politiniame lauke, išsikovoti politinių partijų pagarbą ir paramą.
Bet tuo pat metu prezidentas demonstravo ir troškimą būti mylimam. Tas troškimas dažnai užgoždavo būtinybę išgirsti kritiką, permąstyti savo taktiką ir strategiją, aiškiau apibrėžti sąvokas ir pozicijas.
Jau pačioje kadencijos pradžioje G. Nausėda pradėjo demonstruoti asmeninį nepasitenkinimą jį kritikuojančiais žurnalistais, apžvalgininkais, jam oponuojančiais politikais. Pats būdamas elito atstovu ėmė piktintis elitu, skirstyti visuomenę į tuos, kurie jam palankūs, ir tuos, kurie nepatogūs.
Bet tuo pat metu prezidentas demonstravo ir troškimą būti mylimam. Tas troškimas dažnai užgoždavo būtinybę išgirsti kritiką, permąstyti savo taktiką ir strategiją, aiškiau apibrėžti sąvokas ir pozicijas.
Į antrąją kadenciją prezidentas žengia su dar didesniu palaikymu ir su laisvesnėmis rankomis veikti, nesidairant į reitingų pokyčius. Tuo pat metu prezidentas rinkimų kampanijos metu aiškiai susiejo save su politinėmis jėgomis, kurių pergalės tikisi artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Tai suteikia G. Nausėdai išskirtinę galią Lietuvos politikos lauke, kuria jis galės pasinaudoti, jei tik turi ambicijų įgyvendinti konkrečius uždavinius ar sukurti aiškų politinį palikimą. Tik ar pavyks tai padaryti, jei prezidentas neatsisakys tendencijos atmesti šventę jam gadinančias pastabas, neišgirsti kritikos, neskaityti žiniasklaidos ir užsidarys jam pritariančių patarėjų burbule?
Keliones po savivaldybes pamėgęs prezidentas noriai atlieka reprezentacinę funkciją, priima palankų žmonių dėmesį, dalyvauja pilietiškumo pamokose, spaudžia rankas ir bendrauja su draugais vadinamais užsienio lyderiais. Bet jis vis dar nepademonstravo, kad geba išeiti iš komforto zonos ir nesutrikti susidūręs su nesutarimais, kitokiomis pažiūromis ir vertybėmis.
Dažnai save su Valdu Adamkumi lyginantis ir jo palaikomas G. Nausėda turėtų prisiminti, kad didžioji buvusio šalies vadovo reputacijos dalis susidėjo būtent iš gebėjimo peržengti patogių situacijų ir patogių patarėjų lauką.
V. Adamkus turėjo aiškią Lietuvos vakarietiškumo viziją ir aiškius diplomatinius tikslus, kuriems įgyvendinti buvo skirta didžioji jo abiejų kadencijų dalis. Per daug nesidairant į visuomenės prielankumą, nebandant patenkinti daugumos nuomonės klausimuose, kuriuose pirmenybę buvo būtina teikti valstybingumo stiprinimui ar valstybės ateities aiškumui.
Antroji kadencija atveria G. Nausėdai kelias alternatyvas. Įprasminti jam suteiktą didelį pasitikėjimą įgyvendinant aiškius strateginius uždavinius, kalbantis su visomis visuomenės grupėmis, kukliai priimant kritiką ir permąstant savo veiksmus. Arba demonstruoti naujus prezidentinius drabužius, rengiant iškilmingas procesijas, kuriose patvirtinamas jo statusas ir visuomenės meilė.
Prezidentas Lietuvoje nėra aukščiau kitų institucijų pakilęs ir levituoti turintis vadas. Jo funkcija stipriai susijusi su demokratijos ir galių pusiausvyros saugojimu. Prezidentas turėtų gebėti atstovauti Lietuvai, turėti aiškų valstybės politikos, strategijos, uždavinių, tikslų sąrašą, suprasti, kokioms vertybėms reikėtų atstovauti, ginti, kas stiprina valstybės saugumą, integralumą ir stengtis didinti mūsų įtaką dvišaliuose ir daugiašaliuose formatuose.
Bet jis vis dar nepademonstravo, kad geba išeiti iš komforto zonos ir nesutrikti susidūręs su nesutarimais, kitokiomis pažiūromis ir vertybėmis.
Prezidentas privalo nepiktnaudžiauti galiomis skirti ir atleisti vadovus, atėjus laikui – pasirinkti pagal kompetenciją, o ne asmeninį lojalumą, stebėti, kad valstybei itin svarbios institucijos sėkmingai atliktų savo veiklą, saugotų demokratinius principus. Vetuoti demokratijai pavojingus įstatymus ir bendrai prižiūrėti Seimo, Vyriausybės veiklą, reaguojant į pavojingus bandymus iškraipyti galios pusiausvyrą, palenkti kažkurią instituciją konkrečios partijos interesams.
Galiausiai, prezidentas turi galimybę inicijuoti svarstyti įstatymus, kurie geriau užtikrintų tam tikrų visuomenės grupių ar visos valstybės saugumą, didintų teisingumo, lygiateisiškumo jausmą. Burti politinės paramos koalicijas atskiriems svarbiems klausimams. Ieškoti kompromiso dviem pusėms, radikaliai išsiskiriant nuomonėmis. Taip pat gali telkti visuomenės paramą įvairioms politinėms, socialinėms iniciatyvoms, prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų sėkmingos veiklos, didinti politinio raštingumo, sąmoningumo lygį.
G. Nausėda turi galimybę įsirašyti į Lietuvos politikos metraščius ir šalies istoriją kaip įspūdingo pasitikėjimo sulaukęs ir jį valstybei stiprinti panaudojęs lyderis. Viskas priklausys nuo to, ar prezidentas rinksis bet kokiais būdais saugoti visuomenės meilę, ar eiti sudėtingų ir kartais nepopuliarų sprendimų reikalaujančiu lyderystės keliu.
