Rusijos karas Ukrainoje mūsų gyvenimus paveikė įvairiai. Nežinau, kaip jums, bet man susidaro įspūdis, kad per pastaruosius dvejus metus mūsų viešojoje erdvėje, mokyklose, kiemuose ir kitur (vėl) labai padaugėjo rusiškų keiksmažodžių ir kalėjimų žargono: „b...t“, „n...chui“, „pašol n...chui ku...va“. Keikiasi visi. Ir daro tai lengvai. Gerai, ne visi, bet daugelis. Dažniausiai prie vairo ir netikėtumo ištiktas – ir jūsų nuolankus tarnas.
Žinoma, daugelis mūsų, jei ne dauguma, ir anksčiau keikėmės rusiškai, įterpdami vieną lenkišką „ku...va“, ypač berniukai ir vyrai, tačiau per pastaruosius metus šis įprotis, man atrodo, sugrįžo su nauja jėga ir įteisinimu. Mėgavomės siųsdami maskolius ant kuolų, nepastebėję (o jei pastebėjome, tai „koks skirtumas b...t“), jog keikiamės ta kalba, kuria keikiasi andainykštis mūsų tautos (ir kitų tautų) pavergėjas, Solženicyno, Šalamovo aprašyti urkos.
Susimąstyti dėl rusiškų keiksmų, na, tų baisiųjų, kurių nei lietuviai, nei latviai, nei estai iki okupacijos, aneksijos ir penkiasdešimt metų prievartos nevartojo, paskatino mūsų atžalos –aštuonmečio jautraus ir empatiško berniuko – prieš porą metų imta vartoti frazeologija, neabejotinai perimta daugiausia iš viešojo diskurso ir karo dainų. Tada galvoji: 1) „Prakeiktas karas, vaikas neturėtų tarti tokių žodžių“; 2) „Prakeikta kolonizacija, išmokiusi mus šitokios kalbos.“
Daug kalbame apie išsivadavimą iš rusiškos įtakos (šaliname sovietinius atminimo ženklus, kovojame su korupcija, išmoktu bejėgiškumu, galvojame, ką daryti su sovietmečiu statytais daugiabučiais, svarstome netgi keisti kelio ženklų, neva primenančių rusiškus, dizainą), o keiksmų – šio akivaizdžiausio okupacijos palikimo, sustiprinto „f...ck“ ir „k...va“, – atrodo net nekvestionuojame ir jį netgi normalizuojame.
Kad ir kaip būtų apmaudu, rytinio kaimyno ir Gulago įtaka mūsų šiandienai vis dar labai stipri.
Kaip minėjau, keikiuosi ir aš, ypač kai koks nors BLN 001 bando reguliuoti savo hormonų pusiausvyrą keldamas grėsmę kitiems, ir žinau, kad keikčiausi labiau, jei ne vaikai. Tačiau sykiu suprantu, koks tai vis dėlto purvas ir kad išsprūstantys žodžiai – tai internalizuotos rusiškos prievartos kultūros pasekmė. Tos kultūros, kuri kankino mūsų visuomenę dešimtmečius, o jei imant carinį periodą, dar ilgiau, bene 165-erius metus.
Kaip 1994 m. knygoje Lietuvių kalba naujaisiais laikais rašė Zigmas Zinkevičius, viena iš sovietinės okupacijos pasekmių buvo sutrikdyta normali lietuvių kalbos raida „visuose kloduose“, ypač šnekamajame: radosi rusiškas akcentas, ilgėjo balsės „i“ ir „u“ („jūreivių keliaai virš paskendusių rūmų, laivaai neramiam vandeny“ – tai vis dar pasitaiko), plito rusizmai, rusėjo sintaksė ir t. t., o keiksmažodžiai vartoti „artikelių dažnumu“, ypač grįžusiųjų iš sovietinės armijos.
Šios okupacinės institucijos, perėmusios baisiausias žmogaus žeminimo tradicijas iš Gulago, ir rusiškų kalėjimų įtakos mūsų vyrų psichologijai, sykiu ir visai visuomenei, per kalbą, man atrodo, mes dar nesame įsisąmoninę. Bet tai kita plati tema.
Šiaip mane stebina ne tiek pats rusiškų keiksmų vartojimo faktas, kiek tai, kaip giliai šis įprotis yra persmelkęs visus mūsų visuomenės sluoksnius: nuo automechanikų, „Ikea“ baldų surinkėjų iki solidžios partijos vyriškių, kavinėje varančių „matais“, ir katalikiškos mokyklos trečiokėlių. Seniau sakydavo, kad „keikiasi kaip vežikas“ (ankstesnių laikų taksistas). O kurią visuomenės grupę išskirti dabar? Mes visi kaip vežikai arba trečiokai ir netgi pirmokai.
Kaip reaguojame, kai mūsų vaikas keikiasi? Aiškiname, kad kai vyksta karas, kariams kartais reikia keiktis, nes taip jie sumažina įtampą, sklaido baimę, sustiprina savo pyktį, reikalingą išlikimui (keikdavosi kartais ir mūsų tremtiniai, alkani pjovę ir tampę taigoje storiausius medžius), keikiamasi kai kurių muzikos stilių dainose, nes tų stilių dainos yra apie labai sunkų, dažnai pavojingą gyvenimą. Aiškiname – jam ir sau – kad kai sakome „b...t“ ir „na...chui“, mūsų lūpomis kalba okupantas maskolis ir reikėtų pasistengti jį užčiaupti.
Kad ir kaip būtų apmaudu, rytinio kaimyno ir Gulago įtaka mūsų šiandienai vis dar labai stipri. Vienas žingsnių jos atsikratant būtų tų sričių, kur ji reiškėsi, identifikavimas, kaip kad darėme Nepriklausomybės pradžioje. Šiuo atveju refleksija to, ką įsidedame į lūpas. Teko skaityti, jog netgi dalis (turbūt menka, bet vis dėlto) ukrainiečių karių deda pastangas nesikeikti maskoliškai, kad ir kaip tai sunku būnant mūšio lauke ar netoli jo. Tokia refleksija ir pastanga yra dalis mūsų bendros kovos.
