Šis tekstas savo eilės laukė pusmetį. Parašiau jį po 2023 m. rugpjūčio 25 d. popiežiaus Pranciškaus viešos kalbos Rusijos katalikų jaunimui, kurioje jis pagarbino rusų kultūrą ir tam tikrus jos herojus. Tačiau tą kartą komentaro neišsiunčiau. Matyt, vien todėl, kad dabar jį papildyčiau baltos vėliavos motyvu.
Po 2023 m. rugpjūčio 25 d. popiežiaus Pranciškaus viešos kalbos Rusijos katalikų jaunimui, kurioje nuskambėjo mintis apie „didžią“, „gilią“, „gražią“ rusų kultūrą, kai kurie šios kalbos komentatoriai, na, tie, kuriems (-ioms), kaip ir man, šie Katalikų bažnyčios vadovo palyginimai pasirodė neįžvalgūs ir gal net paiki, visgi nekvestionavo minties, kad rusų kultūra yra tam tikra prasme „didi“, nes turi turtingą paveldą, istoriją, daug įsimintinų poetų, tapytojų, rašytojų ir t. t.
Perfrazuojant kai kuriuos komentatorius, taip, niekas nesiginčija, kad rusų kultūra yra didi, bet dabartinėmis aplinkybėmis nedera taip kalbėti, nes tai skatina Rusijos agresiją, suteikia Rusijos propagandistams instrumentų pateisinti savo ekspansiją, nes tai žeidžia ukrainiečius ir kitas tautas, patyrusias sovietų (rusų) represijas ir terorą. T. y. tarsi siūloma nutylėti Rusijos ir rusų kultūros „didybę“ taktiniais sumetimais, tačiau, suprask, iš esmės ji tokia yra – didi. Na, Dostojevskis, Čechovas, Puškinas, Musorgskis ir t. t.
Vėliau skrisdamas iš Mongolijos popiežius žurnalistams aiškinosi kalbėjęs ne apie imperializmą, o būtent (ir tik) apie rusų kultūrą (tarsi žodžių „rusų kultūra“ paminėjimas būtų neatremiamas argumentas): „Tai sakydamas negalvojau apie imperializmą, kalbėjau apie kultūrą <...>. Rusų kultūra yra labai graži ir gili, ir to nepanaikina politinės problemos. Jie turėjo tamsių politinių metų, bet paveldas visada išlieka.“ Kas toji „kultūra“ popiežiaus žodyne – atskiras klausimas, prie šio klausimo netrukus grįšiu.
Perfrazuojant kai kuriuos komentatorius, taip, niekas nesiginčija, kad rusų kultūra yra didi, bet dabartinėmis aplinkybėmis nedera taip kalbėti, nes tai skatina Rusijos agresiją, suteikia Rusijos propagandistams instrumentų pateisinti savo ekspansiją, nes tai žeidžia ukrainiečius ir kitas tautas, patyrusias sovietų (rusų) represijas ir terorą.
Klausydamasis popiežiaus kalbos apžvalgininkų tikėjausi, kad būtų žengtas dar vienas žingsnis – iš esmės kvestionuota pati „didžios“ tautos / kultūros, „gilios“ tautos / kultūros idėja. Žvelgiant iš sociokultūrinės antropologijos perspektyvos, – o šis mokslas turi didžiausią įdirbį tyrinėjant tiek kultūros sąvoką, tiek įvairias kultūras, – „didžios“ tautos / kultūros idėja yra mitologijos srities teiginys, realybėje duodanti karčių vaisių: įtvirtinanti pranašumą prieš kitas tautas / kultūras. O čia jau netoli ir imperializmas.
Išklausius rugpjūčio 23 d. popiežiaus kalbos ir jos komentarų norėjosi klausti: ar apskritai būna „didžių“, „gilių“, „gražių“ kultūrų? Jei būna, vadinasi, yra ir „nedidžių“? Bet kaip pamatuoti tą didumą ar mažumą ir kas gali tai padaryti? Rusų kultūra didi? O ukrainiečių, rumunų, urugvajiečių, prancūzų, indoneziečių, zulų, japonų, maorių, Amazonės tautų, lakotų, lietuvių? Jos didžios ar šiaip sau? O jei visos didžios, kam tada kurią nors išskirti? Todėl turbūt popiežiaus ištara tebuvo eufemizmas savo simpatijoms pridengti.
Gal tiksliau būtų buvę sakyti ne „didi kultūra“, o tiesiog „didelė kultūra“, nes ją praktikuojanti bendruomenė yra didelė, gausi (o kai gausi, tai ir vienas kitas Dostojevskis tikrai atsiras)? Kultūra X gali dominti, masinti, daryti įspūdį, kelti artumo jausmą, malonias asociacijas, bet jos pozicionavimas aukščiau kitų skatina klausti, ar toks apibūdinimas tinkamas. Ar išsakomas dabartinėmis aplinkybėmis – kai mažų mažiausiai sprendžiamas Ukrainos (ir Rytų Europos) likimas – nenuskamba jis netgi ciniškai?
Išklausius rugpjūčio 23 d. popiežiaus kalbos ir jos komentarų norėjosi klausti: ar apskritai būna „didžių“, „gilių“, „gražių“ kultūrų? Jei būna, vadinasi, yra ir „nedidžių“?
Tikėtina, kad popiežius kalbėjo apie Teatrą, Literatūrą, Dailę, apie tą labiausiai matomą bet kurios kultūros dalelę. Tačiau komunalkių, kalėjimų, gulagų, armijos aplinkose susiformavę ir įtvirtinti elgesio modeliai rusų kultūrą išreiškia ne menkiau nei talentingų rašytojų, kompozitorių ar tapytojų kūryba. Tų modelių esmė – panieka kitokiam ir jėgos kultas, kitaip tariant, unizit bližnevo i obosrat nižnevo (išvertus: pažeminti tą, kuris šalia, ir apdergti tą, kuris apačioje). Kiek elementų įtraukti į kultūros vertinimą, žinių ir skonio reikalas.
Žinoma, maskoliams nuo 19 a. kažin kaip pavyko sužavėti Europą pateikiant siaurąją kultūros sampratą, kuri gražiai (už)maskavo plačiąją (siauroji kultūra čia – tai literatūra, tapyba, muzika, cirkas ir kiti menai, o plačioji – tai visi gebėjimai, papročiai ir dominuojantys elgesio modeliai). Kitaip tariant, maskoliams pavyko 19 a. menininkais, Maskvos cirku pridengti gilią smurto, savęs ir kitų kankinimo kultūrą, šaknimis siekiančią mongolų valdymą, pratęstą carų, praturtintą gulago ir kalėjimų kultūros, įtvirtintą sovietinėje armijoje ir perduotą tolesnėms kartoms.
Tačiau komunalkių, kalėjimų, gulagų, armijos aplinkose susiformavę ir įtvirtinti elgesio modeliai rusų kultūrą išreiškia ne menkiau nei talentingų rašytojų, kompozitorių ar tapytojų kūryba.
Prieš keletą dienų nuskambėjęs netiesioginis popiežiaus raginimas Ukrainai nesigėdyti ir pagalvoti apie baltą vėliavą dar kartą signalizuoja, kad Ukrainos istoriją, kultūrą, poziciją, kovą, siekius jis išties laiko žemesnės kokybės nei Rusijos. Tiesiogiai taip nepasakys, bet atrodo, kad jam taip galvojasi...
Girdi, tai Ukraina turinti nusilenkti prieš tąją didybę, kitaip net būti negali, net minties, kad tai Rusija turėtų kelti baltą (derybų?) vėliavą. Kaipgi, juk Rusija tokia didi, graži, gili. O Ukraina... Ką ta Ukraina. Beveik parklupdyti vargdieniai. Priešinasi, negalvoja apie savo žmones (jis taip kalbėtų ir apie mus!).
Tokios popiežiaus ištaros kaip ši ir ankstesnės, atkaklus vengimas skristi į Kyjivą, auką ir budelį sulyginanti retorika kelia minčių, kad anksčiau nei skrydžio į Kyjivą sulauksime jo kelionės į didžios kultūros centrą – Maskvą.
Ne kukliam komentatoriui suprasti, kokiame pasaulyje gyvena popiežius, kokie jo santykiai su patarėjais, bet jei ten kas nors turi iliuzijų, kad Rusija rimtai vertintų Vatikaną kaip moderatorių, drįsčiau tuo abejoti – bet neabejoju dėl kitko: po darbų baniose susirinkę ir gerdami vodką šios mafijinės valstybės vadai žvengia iš tokių Katalikų bažnyčios vadovo pašnekėjimų ir iliuzijų: Papa dirba mums.
