Prieš 33 metus nepriklausomybę atkūrusi Lietuva pradėjo vykdyti savo atminties politiką. Šios politikos gairės išryškėjo jau Atgimimo laikotarpiu, ankstyviausiuose Sąjūdžio tekstuose, pavyzdžiui, 1989 m. kovo 1 d. Lietuvos inteligentijos pareiškime „Dėl lietuvių ir žydų santykių“ ar Lietuvos Sąjūdžio Tarybos žodyje atgimstančiai Lietuvos žydų bendruomenei tą patį mėnesį.
Vienas pirmųjų laisvę atgavusios Lietuvos dokumentų taip pat buvo susijęs su Lietuvos žydų bendruomenės likimu. Turiu galvoje 90-tųjų gegužės 8 dienos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimą „Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje“, kuriame, be kita ko, rašoma, kad, cituoju, „Lietuvos valstybė pasirūpins žydų tautos genocido aukų įamžinimu“.
Tai nebuvo tuščia retorika. Per pirmuosius septynerius metus buvo pažymėtos Holokausto aukų kapų ribos, pakeisti užrašai (neliko „tarybinių piliečių“), vietos, pagal galimybes, sutvarkytos. Pamažu klostėsi Holokausto atminties ženklų Lietuvoje kraštovaizdis, leidęs smalsesniam piliečiui įžvelgti šį ligi tol sovietų ignoruotą Antrojo pasaulinio karo paveldo Lietuvoje sluoksnį.
Lietuvos atminimo politikoje visad dominavo sovietų vykdytų represijų temos ir tyrimai, tačiau ir Holokaustas pamažu (pradžioje politikų, istorikų ir žydų bendruomenės pastangomis) buvo įpintas į oficialų Lietuvos istorijos naratyvą. 1993 m. įvyko pirmoji mokslinė konferencija šia tema, nuo 1998 m. atliekami sistemingi moksliniai tyrimai, apie Holokaustą imta rašyti vadovėliuose, radosi šviesių mokytojų, kurie stengiasi sudominti vaikus Lietuvos žydų bendruomenės istorija, temą pastebėjo menininkai (ypač teatras). Per 33 metus išaugo žmonių, kuriems Holokaustas yra išties svarbi ir jaudinanti tema, bendruomenė.
Po simbolinio ėjimo autentišku keliu į Panerius (tai buvo nuostabus ėjimas – 12 kilometrų, 30 žmonių bendruomenė) vienas ėjimo dalyvis ir man artimas žmogus iš Italijos išsakė intriguojančią mintį, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys ilgainiui galėtų perimti lyderystę Europos Holokausto atminties kultūroje iš Vakarų, nes čia toji kultūra, jo akimis, net ir santykinai menkai į ją investuojant, yra labai gyva ir yra tikrai nemažai žmonių, kurie nuoširdžiai stengiasi, kad ji tokia ir išliktų.
Holokausto atminties kultūra Lietuvoje šiandien yra nepalyginti turtingesnė ir labiau sava nei prie 33 metus, tačiau yra viena sritis – ir šioje rašinyje norėčiau tai akcentuoti – kuriai vis dar pritrūksta dėmesio ir kurioje matyčiau politinės lyderystės poreikį. Tai Holokausto muziejai ir jų vystymas. Lietuvos visuomenė, na, ta dalis, kuriai iš tikrųjų rūpi ryšys su praeitimi, jau norėtų pereiti į kitą lygį.
Ir čia visų pirma turiu galvoje Panerių memorialo kompleksinį sutvarkymą ir Vilniaus geto muziejaus steigimą (pradėtus prieš 5–9 metus ir „pastrigusius“). Pastaruoju metu viešoje erdvėje nemažai kalbėta ir apie Lietuvos žydų istorijos muziejų Vilniuje – ir toks galėtų atsirasti, tačiau visų pirma galbūt reikėtų pabaigti tai, kas pradėta anksčiau: Panerius ir Vilniaus geto muziejų, juolab, kad įdirbis, ypač kalbant apie Panerius, didelis. Galima pasvajoti ir apie Lietuvos žydų gelbėtojų ekspoziciją, kad ir tame pačiame Benediktinių vienuolyne, Vilniuje, kuriame buvo gelbėjamas Samuelis Bakas ir kiti. Tai buvo ypatinga slėptuvė – už knygų ir iš knygų. Galbūt ateis eilė ir jam.
Žinia: Holokausto muziejai visuomenėje atlieka daugelį svarbių funkcijų. Pasak vokiečių istoriko Jörno Rüseno: dokumentacijos, praeities interpretacijos, politinio ir moralinio kreipimosi, edukacijos ir estetinės reprezentacijos. Ir visos jos, drįsčiau sakyti, Lietuvoje tebėra nepakankamai išnaudojamos, nors šių muziejų pridėtinė vertė visuomenei ilguoju laikotarpiu – didžiulė. Jie yra ne tik paveiki istorinės sąmonės ugdymo priemonė, bet ir teikia visuomenei vertybinę orientaciją.
Šių atminties institucijų svarba juo didesnė mūsų dienomis, praėjus 80 metų nuo Holokausto, nes kai kaip tik dabar, šiame laikotarpyje, vartojant pereiname iš, vartojant kito vokiečių istoriko Jano Assmanno įvestą terminologiją, komunikatyvinės (kasdienės, gyvosios) į kultūrinės atminties būklę. Ir mums lieka kas: mums lieka tekstai, pasakojimai, įrašai, meno kūriniai ir paminklai bei muziejai, ritualai ir ceremonijos, per kuriuos ateityje turėsime išlaikyti gyvą santykį su praeitimi.
Beje, paprastai tokie muziejai turi specialių edukacinių programų mokiniams, pagal kurias jie mokomi pastebėti ir reaguoti į antisemitizmo pasireiškimus. Įsivaizduoju, kad susipažinęs su tokia medžiaga ir grįžęs namo tūlas maištingas paauglys savo tėvui, laidančiam antisemitines pastabas, galėtų užduoti klausimų, pvz., „tėti, kodėl tu šneki kaip „idiotas“? (turėdamas galvoje pirminę šio žodžio reikšmę; senovės Graikijoje taip apibūdindavo žmogų, kuriam rūpi tik jis pats ir nerūpi polis, idiotes).
Esu įsitikinęs, kad kiekvieno tokio objekto atsiradimas ar atnaujinimas pagal aukštus muziejinius standartus kiekvienai nacionalinei atminimo kultūrai suteikia gylio ir masto, o valstybei prestižo.
Esu įsitikinęs, kad kiekvieno tokio objekto atsiradimas ar atnaujinimas pagal aukštus muziejinius standartus kiekvienai nacionalinei atminimo kultūrai suteikia gylio ir masto, o valstybei prestižo. Jau nekalbant apie tai, kad viena iš tokių muziejų misijų yra visuomenės narių empatijos ir moralinės vaizduotės ugdymas. Kaip yra pastebėjęs ukrainiečių rašytojas Anatolijus Kuznecovas savo romane Babyn Jaras, „Kai turi vaizduotę (o be jos negalima ir empatija – Z. V.), labai sunku užmušti netgi žuvį“.
Viešųjų renginių metu galime dažnai girdėti raginimus neužmiršti Holokausto, mokytis iš praeities – tai geri ir teisingi žodžiai, bet tam, kad neužmirštum ir pasimokytum, reikia tam tikro konteksto, kuriame tas atminties ir mokymosi darbas būtų dirbamas. Geriausi Holokausto muziejai – kurie, kaip žinome, yra sykiu ir paminklai, ir tyrimų, ir edukacijos centrai – ir kuria tą kontekstą. Žinoma, ne tik jie, sykiu ir minkštosios kultūros praktikos: parodos, paskaitos, renginiai, spektakliai, atminties eisenos, leidiniai ir t.t., bet ir – labai – muziejai, kurie šiandien yra ir paminklai, ir tyrimų, ir edukacijos centrai.
Norėčiau baigti 93-čiais metais – minint 50-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines – išsakytais tuometinio Amsterdamo žydų istorijos muziejaus darbuotojo Ralfo Levie žodžiais: „Kartai, kurią vadiname pirmąja, užtenka ir akmens; ji turi savo prisiminimus, tačiau ilgainiui akmens nebeužtenka, jau reikia pasakoti, kodėl tas akmuo čia“. Holokausto muziejai ir yra tokių (pasaulėžiūras keičiančių) pasakojimų erdvės. Norėtųsi, kad jos Lietuvos atminties kultūroje neliktų antraeilės.
Tekstas parengtas pagal 2023 m. rugsėjo 21 d. LR Seime sakytą kalbą.
