Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai išgirsite kalbant apie „atminties karus“. Tai viena tų patogių tarsi visa paaiškinančių sąvokų, kurios lengvai gali būti pernaudotos. Svarbu ir kita: žodžio „karas“ turinys nurodo į mastą, fronto liniją, intensyvumą. O Lietuvoje, mano akimis, vyksta veikiau protarpiniai institucijų, suinteresuotų asmenų ir grupių susikirtimai. Galbūt jiems apibūdinti labiau tiktų paprastas žodis „ginčai“ arba „konfliktas“?
Kokie tikrų „atminties karų“ pavyzdžiai? Vienas tokių vyko (vyksta) tarp bošniakų ir serbų dėl Srebrenicos vertinimo, Lotynų Amerikoje – dėl diktatūrų palikimo, JAV – dėl Pietų valstijų paveldo vertinimo, PAR – dėl Apartheido atminties, Ruandoje hutai ir tutsiai nesutaria, kurie jų buvo pirmosios aukos. Karas yra karštas reikalas ir „karu“ jis tampa, kai jame dalyvauja žymi dalis visuomenės, kai dar tebėra daug skausmo. Ar tikrai taip yra Lietuvoje?
Jei Lietuvoje vyksta „karas“, tai ne dėl skirtingų praeities interpretacijų, bet dėl noro ir nenoro žinoti, atvirumo ir uždarumo tikrovės atžvilgiu, dinamikos ir inercijos, rūpesčio ir abejingumo. Iškart suku į Holokausto atminties lauką, nes būtent jame dažniausiai nuskamba žodžių junginys „atminties karas“. Ar sprendimo dėl paminklo partizanui Juozui Krikštaponiui pašalinimo Ukmergės savivaldybė nepriima dėl pagarbos šiam asmeniui, ar veikiau dėl abejingumo, inercijos, uždarumo, konformizmo? Ar auditorijos pasisakymai korektiškoje viešoje diskusijoje 2021 m. gruodžio 2 d. Ukmergėje yra „atminties karo“ apraiška ar paprastas chamizmas? Ar atminimo lentos Jonui Noreikai perkabinimas Vilniuje yra „atminties karo“ apraiška, ar tiesiog nenoras priimti akivaizdžių jo bendradarbiavimo su naciais įrodymų?
Viešojoje erdvėje galima išgirsti pasiūlymų daryti pertrauką nevienareikšmiškai vertinamų asmenų įamžinimo klausimu, nes iškart susikiršiname, imame „kariauti“. Kažin ar toks visuotinis moratoriumas atminties ženklams įmanomas. Kas tokį skelbs ir kas nutrauks? Gal verčiau kalbėti kriterijus: ką įamžinti? Kas gali įamžinti? Kur įamžinti? Kas turi vertinti? Pagaliau – kada jau galima įamžinti? Tai istorikų, filosofų, politikų ir visos suinteresuotos visuomenės diskusijų laukas, kurį dar reikėtų paarti ir paakėti.
Pradėkime nuo pabaigos – nuo „kada“. Mano akimis, atminties ženklus protinga įrenginėti tada, kai yra praėjęs tam tikras laikas nuo įvykio ar asmens mirties. Štai English Heritage, atsakinga už vadinamųjų mėlynųjų lentelių Londone įrengimą, nurodo, kad tokia lentelė gali būti įrengiama praėjus 20 metų nuo kandidato mirties, taigi užaugus naujai kartai. 20 metų – tai laikas susigulėti, distancijai atsirasti ir galbūt kontroversijoms iškilti.
Šioje vietoje norisi akcentuoti, kad visi atminimo ženklai demokratijoje randasi iš visuomenės (atskirų asmenų ir suinteresuotų grupių) ir valdžios sąveikos ir atspindi išryškėjusias vertybes bei tuo metu turėtas žinias. Tarkime, jei 1997 m. būtume turėję tą pačią informaciją kaip šiandien, tikėtina, nei atminimo lenta Jonui Noreikai, nei paminklas Juozui Krikštaponiui nebūtų atsiradę.
Ar atminimo lentos Jonui Noreikai perkabinimas Vilniuje yra „atminties karo“ apraiška, ar tiesiog nenoras priimti akivaizdžių jo bendradarbiavimo su naciais įrodymų?
Taigi Justino Marcinkevičiaus kandidatūra, pagal English Heritage kriterijus, galėtų būti pradėta svarstyti apie 2031-uosius. O jeigu žvilgtertume į atminimo ženklų įrengimo praktiką Romoje, tai reikėtų palūkėti netgi iki 2036-ųjų (Londone įrengiamos ne tik mėlynosios lentelės, yra ir kitų atminties ženklų sistemų, bet šioji yra seniausia ir prestižiškiausia – ankstyviausioji įrengta 1867 m., Napoleonui III ir vis dar tebėra).
Kitas klausimas susijęs su įamžinimo vieta. Jei norima išvengti stabų atsiradimo mūsų viešosiose erdvėse, geriausia atminimo ženklus įrengti autentiškose vietose. Žodis „stabas“ skamba labai negatyviai, bet čia jį vartoju norėdamas apibūdinti simbolinius objektus, kurių sąsaja su vieta yra silpna ar dirbtinė (pavyzdžiui, paminklas Juozui Lukšai-Daumantui Žirmūnuose ar Leonardui Cohenui Pylimo gatvėje Vilniuje).
Trečia, kas gali inicijuoti įamžinimą? Siūlyti gali visi: ir pavieniai, ir organizuoti asmenys. Tačiau vertinti visi, deja, negali, nes ne visi turi žinių, ne visi geba išlikti kritiški, ne visi žino kriterijus. Tad kas gali įvertinti? Turbūt nieko naujo neišrasime: specialios atminties komisijos, į kurių diskusijų rezultatus turi atsižvelgti miestų, rajonų tarybos. Vis dėlto galime svarstyti apie šių komisijų balso svorį: ar jų nuomonė turėtų būti patariamoji ar privaloma?
Ketvirtas klausimas – ką įamžinti? Manau, tik tuos asmenis, kurių viešus sprendimus galime laikyti pavyzdžiu visuomenei ir kurių indėlis į visuomenės gerovę buvo reikšmingas. Pasaulyje yra daug gerų žmonių, daug gerų atlikėjų, bet tų, kurie patys buvo „pokytis“, prisimenant Mahatmos Gandžio pasakymą, ne taip jau gausu. Jų veiklos reikšmingumui išsiaiškinti ir išaiškėti reikia diskusijų ir laiko. Netgi jei toji reikšmė akivaizdi. Dėl bendros tvarkos.
Kandidatų į įamžinamuosius vertinimas turi būti pagrįstas atviru, kritišku požiūriu į jo ar jos veiklą ir jo ar jos veikla neturi prieštarauti universaliai etikai. Visų svarbiausia: asmuo negali būti prisidėjęs prie nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų ir genocido. Tai universalus kriterijus, atskaitos taškas, dėl kurio, manau, būtina susitarti ir nebesiginčyti. Na, ir pats didžiausias prioritetas visiems tiems(-toms), kurie rūpinosi kitais, gelbėjo.
Būtini ir bendresni kriterijai, kuriais galėtų remtis autoritetingos atminties komisijos. Turiu galvoje tam tikrus atminties kodus – programas, kurias turėtų išgryninti miestų ir miestelių bendruomenės ir valdžios: 2017 m. kovo 6 d. buvo pristatyta Vilniaus atminties kultūros puoselėjimo programa, žadėta imtis sistemingos atminimo ženklų politikos. Apie ją ligi šiol jokių žinių. Ar tai dar viena nenuoseklumo ir silpnos valios apraiška?
Apskritai, manau, derėtų dažniau rinktis įamžinti vietas ir įvykius, nesikoncentruoti į asmenybes. Taip būtų ir saugiau, ir galbūt geriau atsiskleistų miesto istorijos turtingumas, kaita.
Iki šiol kalbėjau apie ateityje įrengsimus atminties ženklus. O kaip su jau įrengtais? Galimos kelios strategijos: palikti, nuimti, kontekstualizuoti. Britanijoje ir kitur virstant paminklams kolonizatoriams, minėtoji English Heritage informavo, kad nė viena mėlynoji lentelė nebus nuimta, bet kontekstualizuota. Visos trys strategijos teisėtos, jos yra visuomenės ir valdžios diskusijų klausimas.
Kontekstualizavimas – šis „vidurio kelias“ – gali būti įgyvendinamas įvairiai, minkščiau ir kiečiau. Kietesnis sprendimas būtų šešėlinių, priminimo lentų, kaip jas įvardiju, įrengimas (jei, tarkime, QR kodai pasirodytų nepakankama priemonė). Kas tos priminimo lentos? Tai ženklai ant arba šalia to paties objekto, kurių tikslas parodyti, kad asmuo per gyvenimą padarė ne tik tai, kas nurodyta paminklo fasade, bet ir šį tą daugiau.
Nemanau, kad tokia strategija galėtų būti taikoma dažnai, bet kai kuriais sudėtingesniais atvejais galbūt pasiūlytų gerą išeitį.
Apskritai, manau, derėtų dažniau rinktis įamžinti vietas ir įvykius, nesikoncentruoti į asmenybes. Taip būtų ir saugiau, ir galbūt geriau atsiskleistų miesto istorijos turtingumas, kaita. Be to, tai galėtų padėti įveikti tą atminties ženklų audinio padrikumą (ir naratyvo, ir vizualinį), kurį išleidžiame iš akių susitelkę į dvi tris labiausiai trikdančius objektus vietas. Vilniaus atveju: Škirpa, Noreika ir Cvirka (dabar Marcinkevičius).
Pavaizdus tokio padrikumo pavyzdys: ant Lukiškių kalėjimo sienos nuo 2012 m. kabanti atminimo lentelė čia NKVD 1940–1941 m. kalintam Menachemui Beginui (būsimam Izraelio politikui, premjerui). Kritiškiau žvelgiant gali kilti klausimas, kodėl išskirtas būtent Beginas? Ar Izraelio vyriausybės iniciatyva yra pakankamas pagrindas tokiai lentelei atsirasti? Juk Lukiškių kalėjimas yra daug daugiau, o Beginas tikrai nebuvo vienintelis kalinys.
Jei Lietuvoje vyksta „karas“, tai ne dėl skirtingų praeities interpretacijų, bet dėl noro ir nenoro žinoti, atvirumo ir uždarumo tikrovės atžvilgiu, dinamikos ir inercijos, rūpesčio ir abejingumo.
Apibendrinant: ginčai dėl atminties ženklų – normalu. Ginčas nėra karas, ginčas taip pat nėra diskusija, bet gali tapti impulsu diskusijai. Viešojo atminimo reguliavimas yra būtinas (nėra valstybės, kuri šios srities nereguliuotų), bet būtina remtis universaliais etiniais kriterijais. Visgi komplikuotais atvejais sprendimams priimti visada reikės ne tik žinių, bet ir empatijos bei sveiko proto, kurio niekaip nereglamentuosi.
Beje, svarstant, ką įamžinti, galima pasižvalgyti po platesnį pasaulį, atkreipti dėmesį į asmenybes, kurių gyvenimas ir veikla turėjo globalios reikšmės. Pavyzdžiui, Rafaelį Lemkiną, teisininką, įvedusi „genocido“ terminą, Jeaną Henri Dunant’ą, įsteigusį Raudonąjį Kryžių, ir kitus. Tik pagalvokite, paklausti, kurioje gatvėje gyvenate, atsakytumėte: „Kingo“. „Kingo?“. „Taip, Martino Lutherio Kingo“. Buvo „Liudo Giros“, o dabar „Martino Liuterio Kingo“.
Parengta pagal Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2023 m. spalio 11 d. vykusiame renginyje „Istorijos politikos forumas 2023: Atmintis. Istorija. Politika“ teksto autoriaus pristatytas tezes.
