Dauguma teiginių, kuriuos kandidatai į Lietuvos prezidentus skelbia, yra panašūs. Skiriasi tik dėmės, kurias kandidatai atsineša, ir debatų bokso stilius. Kitais požiūriais atrodo, kad susirinko bendraminčių klubas, kur išsiskiria tik vienas kandidatas – Eduardas Vaitkus.
Jo ketinimai yra labai panašūs į Kremliaus melą apie Ukrainą, NATO ir laužomą Lietuvos Konstituciją. Taigi, girdime ir Kremliaus palaikomą nuomonę apie priklausomas Baltijos šalis.
Apie kandidatą Vaitkų tiek ir pakanka, jo vizija nėra svarstytina alternatyva, ji yra valstybės perversmo siūlymas. Alternatyvios programos būna geros ir blogos, gaivinančios ar pražūtingos. Apmąstome programas jas lygindami, o dabar daugiau svarstome dėmes ant kandidatų švarkų.
Gebėjimas diskutuoti strategijas, vizijas rodo pilietinį sąmoningumą, o linksmybės dėl demaskuotų dėmių rodo politinį teatrą. Dabartinis kandidatų į prezidentus susirinkimas priimtinų alternatyvų pateikia mažai, todėl politiniu požiūriu klausytis diskusijų nėra įdomu, o teatro požiūriu – tai jau skonio reikalas.
Tačiau ir teatro atveju: palyginkime prezidentų rinkimus su nacionaline ir europine „Eurovizijos“ atranka. „Eurovizijos“ atlikėjai supranta: jie turi ne tik turėti skirtingus gebėjimus ir balsus, bet ir atstovauti savitam stiliui: kietojo roko, disko, repo, gotikinio roko, švediškajam euroviziniam standartui, etnorokui, bliuzui ir taip toliau. Politikoje tai yra aiškios ar mišrios ideologijos atstovavimas ir su šia ideologija susijusios politinės filosofijos išmanymas.
Pagal tai būsimas prezidentas rinksis draugus: kairiuosius ar dešiniuosius prezidentus, ar nacionalistus, ar populistus, karo erelius ar taikos balandžius. Daugiau nei prieš dešimtmetį apie atvirų alternatyvų stokos politinį pavojų samprotavo Zygmuntas Baumanas, Leonidas Donskis. O apie slepiamas alternatyvas rašė Slavojus Žižekas.
Šiandien diskutuojama, ar Ignas Vėgėlė slepia kokią nors alternatyvą, kai sako „neremkime Sviatlanos Cichanouskajos, o peržiūrėkime santykius su Baltarusija“ arba „neremkime Taivano ir restartuokime ryšius su Kinija“. Kai buvo rengiama Valstybės ateities vizija „Lietuva 2050“, bealternatyvumo ydos buvo bandoma išvengti metodiškai, analizuojant skirtingus ateities scenarijus.
Remiantis šia metodologija sakytina, kad kandidatai galėjo pateikti įvairesnes ateities vizijas, pavyzdžiui, modeliuodami, jei Rusijoje įvyktų elitų perversmas arba demokratinė revoliucija arba jei Rusijos kariuomenė užpultų Lietuvą, arba jei Rusija subyrėtų ir joje prasidėtų pilietinis karas. Tai yra skirtingos tikimybės ateities scenarijai ir jiems renkame savo lyderį.
2025 metais Baltarusijoje vyks eiliniai melagingi prezidento rinkimai, tačiau V. Lukašenka fiziškai ir psichiškai atrodo labai silpnas ir išaugo skirtingų procesų Baltarusijoje tikimybė, ypač karo su Ukraina akivaizdoje. Pasirinkus skirtingus scenarijus galima formuoti įvairias strategijas saugumo ir užsienio politikos srityje išsaugant savo santykius su ES ir NATO, o iš debatų nesuprantama, ar kandidatai yra kompetentingi tai daryti.
Kandidatai į prezidentus užsienio ir saugumo politiką daugiausia sieja su kietąja galia (hard power): karo geležimi, naujomis technologijomis, aljansų tvirtumu ir gynybos finansavimu. Ir tai yra būtina, bet nepakankama, nes neįvardijamos kitos galimos alternatyvos, nediskutuojama apie švelniąsias galias (soft power).
Pavyzdžiui, galima būtų kalbėti apie kaimynystės ryšius stiprinant Baltarusijos opoziciją ir skatinant Baltarusijos demokratiją per Lietuvos švietimo sistemą. Tai galima padaryti įgalinant demokratinį mąstymą Europos humanitariniame universitete, kadaise pasitraukusiame iš Minsko į Lietuvą.
Kitas galimas projektas – kurti lietuvių ir ukrainiečių aukštosios mokyklos padalinį Lietuvoje. Juo labiau kad Kremliaus okupantų sunaikintas, bet egzilyje atgijęs Mariupolio universitetas tai siūlo daryti kartu su Lietuva.
Galima nagrinėti daugelį horizontalių švelniosios galios tarptautinių projektų, kurių Lietuvos universitetų mokslininkai yra sukūrę kultūros, švietimo, sporto srityse. Scenarijų ir strategijų gausa ne tik kietosios, bet ir švelniosios ar net sumaniosios galios (smart power) srityse praturtintų Lietuvos politikos diskusijas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
