Šiandien Rusijos okupuotų ir Ukrainos norimų susigrąžinti teritorijų ateitis nėra plačiai svarstoma, atmenant Minsko I (2014 m.) ir Minsko II (2015 m. dalyvaujant Vokietijai ir Prancūzijai) susitarimų nesėkmę bei nesėkmingas Stambulo derybas dėl 2022 m. vasario 24 d. karo sustabdymo. Neįgyvendinti Minsko susitarimai (dabar neaptarinėsiu jų silpnybių ir netesybų priežasčių) rodo ir skirtingus pusių požiūrius į susitarimus.
Tačiau tai neturi nuo mūsų paslėpti Minsko II susitaikymo ketinimų. Be susitaikymo (angl. Reconciliation) proceso, kuris pasaulyje ir Europos Sąjungoje (ES) laikomas pažangiausiu ir siektinu, jį skatino ir Vokietija, ir Prancūzija, egzistuoja dar visa aibė kitų represinių modelių, kaip spręsti įsisenėjusius etninius ir tarptautinius konfliktus.
Blogiausias scenarijus – totalinis etninis valymas išžudant vietos gyventojus. Ilgainiui tai buvo pavadinta genocidu arba Holokaustu. Atmintinas armėnų genocidas, kurį vykdė Turkija 1915 m. bei еutsių genocidas, kurį vykdė Ruandos hutai (1994 m.). Mums geriau žinomas nacistinis Holokaustas, nukreiptas prieš žydus ir romus per Antrąjį pasaulinį karą. Pasaulyje, ypač senuosiuose amžiuose, rasime panašių atvejų. Pavyzdžiui, JAV baltiesiems kolonistams išžudant kai kurias vietines Amerikos tauteles. Tačiau labiau paplitęs masinis žudymas siekiant priversti etnines bendruomenes bėgti iš tam tikrų teritorijų arba sterilizuojant vyrus ir masiškai prievartaujant moteris. Šį mišrųjį žudymo, etninio išvarymo ir prievartavimo modelį šiandien taiko Rusijos kariuomenė kai kuriose ginklu okupuotose teritorijose.
Antras scenarijus – etninis valymas tiesiog ištremiant arba priverčiant bėgti, nors ir vengiant masinio žudymo, prievartavimo ir sterilizacijos. Šis scenarijus labiausiai paplitęs pasaulyje. Paskutinis toks atvejis – Azerbaidžanui išlaisvinus Kalnų Karabachą ir verčiant vietos armėnus pasitraukti į Armėniją. Prievartinė deportacija smarkiai kenkia vietos ekonomikai ir kultūrai: žlunga išplėtoti verslai, žinių ir gebėjimų taikymas plėtojant šiuolaikinę civilizaciją, technologijas ir socialinius santykius užimtoje vietovėje.
Prisimintini Antrojo pasaulinio karo atvejai: Krymo totorių, čečėnų, Sudetų čekų, o paskui ir Sudetų vokiečių, Pavolgio vokiečių, o vėliau ir Karaliaučiaus (Rytų Prūsijos) vokiečių masiniai trėmimai (Prūsijoje – po masinio genocido) į kitas teritorijas.
Prisimintini ir labiau „civilizuoti“ atvejai: Vilniaus ir Lvivo išlaisvinimas nuo lenkų 1940 m., Klaipėdos (Mėmelio) – nuo vokiečių 1945 m., vokiečių išvarymas iš Dancigo / Gdansko, Breslau / Vroclavo. Panašių atvejų – daug. Šiandien Ukrainoje kartais kalbama, kad Ukrainos kariuomenei išvadavus Krymą ir Donbasą, jie „paskatins“ rusų okupantus ir vietinius kolaborantus išvykti iš užimtų teritorijų. Taigi, vietoj tarpetninio susitaikymo galvojama apie valymus per įvairaus masto išvarymą. ES ir Jungtinės Tautos (JT) smerkia tokius ketinimus, kurie pažeistų esmines žmogaus teisių nuostatas. O nuoroda į buvusius karo žiaurumus negalioja: karo nusikaltėliai gali būti baudžiami, o su kitais būtina amnestijos ir susitaikymo politika. Vis dėlto, po Minsko susitarimų žlugimo pokalbių apie susitaikymo politiką beveik nebėra.
Šiandien Ukrainoje kartais kalbama, kad Ukrainos kariuomenei išvadavus Krymą ir Donbasą, jie „paskatins“ rusų okupantus ir vietinius kolaborantus išvykti iš užimtų teritorijų.
Trečias modelis – prievartinė asimiliacija, tiksliau prievartinės integracijos ir asimiliacijos procesas. Jis ištęstas laike ir nesukelia didelių ekonominių problemų, skatina integraciją, bet ir visų suvienodėjimą, vietos kultūros nuosmukį ir net jos sunykimą. Prisimintinas Sibiro tautų asimiliavimas „didžiojoje“ rusų kultūroje, taip naikinant jų kalbas, papročius, atmintį. Panašiai nutiko su kai kuriomis Amerikos vietinėmis tautelėmis, jei tik jos nebuvo išžudytos ar sugintos į rezervatus su Australijos aborigenais, Amazonės džiunglių gentimis. Tą patį buvo bandoma padaryti ir su Elzaso-Lotaringijos (Mozelio) prancūzais iki 1945 m.
Analogiškai elgėsi ir švedai Danijos Skanijoje, Blekingėje. Putino Rusija šią politiką taiko Kryme vietos totorių ir ukrainiečių atžvilgiu: per mokyklas, armiją, kalbų draudimą, tikėjimo reguliavimą. Tikėtina, kad laimėjus Putino totalitariniam režimui, ši prievartinės asimiliacijos praktika Ukrainoje būtų taikoma itin plačiai, derinant su prievartiniu išstūmimu ar net su masiniais įkalinimais ir sunaikinimu.
Ketvirtas modelis – klasikinė kolonizacija, kai tauta okupuojama, pavergiama, paliekant jai menkas etninės ir tautinės raidos galimybes, paliekant progą kolonizuotos tautos elitui, rašytojams ir mokslininkams asimiliuotis su dominuojančia kultūra. Jungtinė Karalystė šį modelį plačiai pritaikė kolonizuodama Indiją, kai vietos rašytojai kalbėjo ir kūrė tik anglų kalba.
Analogiškos kolonijinės prievartos ir neprievartinio asimiliavimo rasime daug buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tačiau kolonializmo atveju gana smarkiai skiriasi išorinis kolonializmas, kaip pavergtoji šalis atskirta. Pavyzdžiui, Prancūzijos kolonizuotos Afrikos šalys; ir vidinė kolonizacija, kaip atsitiko Sovietų Sąjungoje, kai kolonijos integruotos taikant „švelniąją“ diskriminaciją kalbiniu, kultūriniu požiūriu sovietinėse „respublikose“. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad laimėjus Rusijai, ji šį modelį taikytų Ukrainoje, tačiau, tikėtina, jis jau taikomas Baltarusijoje. Baltarusija okupuojama pagal šį vidinės kolonizacijos principą, sudarant turtingiems elitams galimybes visiškai integruotis į Rusijos antrojo ar trečiojo rato elitus.
ES, JT ragina naudotis penktuoju – susitaikymo modeliu. Geriausiai žinomas – Šveicarijos kantonų modelis, leidžiantis taikiai sugyventi kalbantiems vokiečių, prancūzų ar italų kalbomis ir jų dialektais. Kitas pavyzdys yra Elzaso-Lotaringijos (Mozelio) regionas Prancūzijoje, šiandien siejamas su Strasbūro miestu. Nuo 1870 iki 1945 m. šis regionas įtrauktas į Prancūzijos ir Vokietijos karus, o skirtingos Vokietijos reichų vyriausybės čia vykdė prievartinės gyventojų asimiliacijos politiką. Per Pirmąjį pasaulinį karą ši teritorija virto „mažuoju Verdenu“ dėl didžiulio aukų skaičiaus. 1945 m. šiame regione vyko aršūs išlaisvinimo mūšiai.
Tikėtina, kad laimėjus Putino totalitariniam režimui, ši prievartinės asimiliacijos praktika Ukrainoje būtų taikoma itin plačiai, derinant su prievartiniu išstūmimu ar net su masiniais įkalinimais ir sunaikinimu.
Tačiau, nežiūrint šimtų tūkstančių žuvusių gyventojų ir vokiečių, prancūzų neapykantos bei įvairių segregacijos priemonių, po 1945 m. Prancūzijos vyriausybė pamažu, ne iš karto, pradėjo vykdyti susitaikymo politiką, sietiną su šio regiono vietos įstatymu. Jis subordinuotas su Prancūzijos įstatymais. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert`as Schumanas paskelbė deklaraciją apie „Europos anglių ir plieno bendrijos“ kūrimą, kurioje sakė: „Europos tautų susivienijimas reikalauja pašalinti amžiną Prancūzijos ir Vokietijos priešpriešą. Bet kokie veiksmai, kurių imamasi, pirmiausia turi būti susiję su šiomis dviem šalimis.“
Ilgainiui iš regiono susipriešinimo ir jo susitaikymo gimė ES, kur griežtai puoselėjamas kalbų ir religijų įvairovės, skirtingų įstatymų lygių ir subordinacijų, demokratiniai valdžių pasidalijimo ir politinių partijų bei lyderių įvairovės principai. Prancūzija ir Vokietija siūlė, kad Minsko II susitarimas galėtų sekti minėtu pavyzdžiu. Šiandien, idealiu atveju, Donecko ir Krymo regionai, grąžinti Ukrainai, galėtų siekti panašaus susitaikymo su sąlyga, kad Rusija nesikiš. Dėl to būtina arba taikos sutartis, kuri ribotų Rusijos galimybes terorizuoti minėtą regioną, arba, tai dar sunkiau įsivaizduojama, būtina demokratinė revoliucija Rusijoje ir visų Rusijos įstatymų keitimas. Tai padėtų išspręsti kruviną regiono gyventojų susipriešinimą ir trauminę žiauraus karo atmintį. Galima pasinaudoti ir dviem kitais susitaikymo politikos pavyzdžiais.
Tinka Bosnijos ir Hercegovinos atvejis, kai po 1992–1996 m. Jugoslavijos karo tarp bosnių, serbų ir kroatų karo, kuriame buvo genocido, koncentracijos stovyklų, prievartinio išvarymo, masinio prievartavimo elementų, atrodė, kad susitaikymas neįmanomas. Tačiau buvo sukurtas trijų tautų savivaldos modelis, pabėgėliai grąžinami su tarptautinių pajėgų apsauga, taikomos kitos susitaikymo priemonės. Dar vienas susitaikymo politikos pavyzdys – Pietų Afrikos Respublika, po ilgo rasistinio apartheido priėmusi susitaikymo sprendimą vykdydama ir nusikaltimų tyrimus, ir amnestiją kai kurioms nusikaltimų rūšims.
Donbaso regionas gali sekti blogaisiais arba priimtinais ES pavyzdžiais. Jei Ukraina ketina tapti ES nare, ji gali pateikti susitaikymo politikos modelį, paaiškinti, kodėl nepavyko įgyvendinti Minsko susitarimų. Juk ES ir sukurta remiantis analogišku Elzaso-Lotaringijos bei Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymu. Tam reikalinga jau dabar rengti ir propaguoti būsimas susitaikymo gaires Ukrainos valstybėje, jei norima tapti ES nare. Šių gairių aiškinimas galėtų padėti įveikti Rusijos propagandą, esą jie vykdo Ukrainos „denacifikaciją“, suteikti Donbaso ir Krymo gyventojams aiškumo ir vilčių dėl saugumo, gerovės ir orumo apsaugos.
