Buvusi Sovietų Sąjunga jau virto šmėkla ir yra atkūrinėjama pagal imperijų šmėklų gaivinimo magiją. Panašių klajoklių imperijų, kurios vadinosi įvairiais kaganatų, kalifatų ir sultanatų vardais, buvo daug. O dar daugiau yra norinčių prikelti jų šmėklas. Štai kodėl šiandien politikos moksluose atsirado imperijų gaivinimo magija, kurios atstovas Rusijoje yra Aleksandras Duginas ir jo tūkstantinė menamų filosofų, sociologų, istorikų, politikų armija.
Tačiau jiems, Ivano Rūsčiojo Moskovijos ar Sovietų Sąjungos gaivintojams, tenka konkuruoti su daugeliu kitų vaiduokliškų imperijų ir rengti okultines jų prikėlimo ceremonijas. Kažkada Rusijos filosofas Nikolajus Fiodorovas kalbėjo, kad mokslo tikslas yra prikelti visus mirusiuosius. Duginas savo gausiose knygose apie geopolitiką mano, kad mokslo tikslas yra prikelti senąją imperiją.
Ryškiausias Rusijos šmėklinės politikos konkurentas yra Didysis Turanas. Palyginti, vardas Rusia buvo pavogtas iš Kyjivo, o Turano idėją turkai nusavino iš skitų ir iraniečių. Vien tik todėl, kad Turanas skamba panašiai kaip tiurkai – ši idėja buvo ištirpdyta tiurkiškose tautose. Pantiurkizmo ideologai, pavyzdžiui XX amžiaus pradžios sociologas Ziya Gökalpas, propagavo Didžiojo Turano prikėlimą sunaikinant Armėniją ir Iraną. Po šimto metų, remiantis Didžiojo Turano vizija, 2009 metais buvo įkurta Tiurkų valstybių sąjunga. Šiandien Turano idėja konkuruoja su tokia pat žadinama, bet dar neprabudusia, vaiduokliška, karinga Didžiojo Horasano idėja.
Duginas, šmėklinių imperijų geopolitikas ir magas, rašo apie sausumos ir jūrinių civilizacijų karą. Skirstymą į sausumos ir jūrines civilizacijas jis nusirašė iš britų geopolitiko Halfordo Johno Mackinderio. Mackinderis pasiūlė civilizacijų analizės modelį skirstydamas jas priklausomai nuo plėtros krypčių. Sausumos imperijos plečia savo teritorijas užimdamos naujus plotus ir pagal išgales juos integruodamos, o jūrinės civilizacijos kuria atskirtas, segreguotas kolonijas jų neintegruodamos.
Sausumos imperijos yra skirstomos į stepių, kur dominuoja klajokliai, ir miškų – kur svarbų vaidmenį vaidina medžiotojai ir kuriasi tvirtovės. Šis civilizacijų plėtros modelis yra ribotas, nes nepaaiškina to, kas ilgainiui Europai, o vėliau JAV tapo svarbiausia: vidinė technologinė industrijų plėtra, kurią galima lyginti su monada, su vienetu, kuris skleidžiasi pats iš savęs. Industrinė ir technologinė raida gimė stipriai urbanizuotose teritorijose, kur klestėjo prekyba, nepriklausomai nuo to, kalbame apie jūras ar sausumas. Monadologinės arba miestų, industrinės idėjos teoretikais tapo Spinoza, Leibnicas, Kantas, Hegelis.
Nomadinės sausumos imperijos savo simboliu laiko žirgą. Jos vaizduoja Aleksandrą Didįjį, Čingischaną ar Vytautą Didįjį ant žirgo, tačiau negalvojančius apie savo uostus ar karinį jūrų laivyną. Nenoriu pasakyti, kad baltai negalėjo tapti jūrine valstybe. To tikrai norėjo prūsai, skalviai, kuršiai, lyviai. Tačiau laimėjo slaviškos pagundos, noras būti „litvinais“. O klajoklių arba arklių tautos – joms reikia vis naujų ganyklų kariuomenės žirgams ir kitiems galvijams. Todėl milžiniškos armijos keliaudavo iš žemių į žemes, grobdamos ir naikindamos, bet ne kurdamos ar gamindamos. Jos išpuoselėjo teritorinį, ekspansinį mąstymą, kai užgrobti ir nužudyti yra norma, o štai kurti ir puoselėti mokslą, etiketą, menus yra anomalija.
Dabartinė Rusija išsižadėjo caro Petro I posūkio tapti jūrų ir mokslo valstybe ir pasuko atgal – į klajoklių kelius. Kas diktatoriaus Putino galvoje yra jūriško arba technologiško? Retorinis klausimas. Tačiau Kremliaus klajokliai neoskitai arba neoeuraziečiai nėra vieniši: tokias pat idėjas plėtoja daugelis tiurkų tautų, bet taip pat ir arabų valstybės. Kokio nors prisikėlimo norėtų ir mongoliškas etnosas, ir vienas kitas „litvinas“ ar „germanas“. Tarp visų jų pajėgiausias atrodo tiurkų etnosas. Jų pantiurkizmo fantazijose Didysis Turanas turėtų aprėpti Turkiją, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Kirgiziją, pusę Irano, Turkmėnistaną, Tatarstaną ir dar aibę kitų teritorijų, galiausiai, pasiimant ir Krymą (Krymo totoriai).
Kitas dalykas yra Horasanas. Apie jį priminė išsigalvota Islamo valstybė Horasano provincijoje. Šis pavadinimas nurodo į kadaise buvusią Horasano provinciją Irane. Tačiau Didysis Horasanas norėtų aprėpti ne tik Iraną, bet ir bent jau pusę Afganistano, visą Tadžikistaną, dalį ar visą Turkmėnistaną, Uzbekistaną ir dar visokių teritorijų. Ir dar visiems svarbios yra Rusijos žemės ir Rusijos branduolinis ginklas.
Lietuvoje visos šios tiurkiškų, mongoliškų, arabiškų, tadžikiškų, persiškų ar kitų šmėkliškų kaganatų, sultanatų, kalifatų, imperijų fantazijos yra veikiau tik lingvistinė painiava. Mums ir vienos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės fantazijų per akis: bent jau išsiaiškinti paveldo teises su baltarusiais ir lenkais. Pasirinkome tapti miesto, monadine, technologine valstybe, kuri vysto savo mintis, industrijas, prekiauja technologijomis, mokslu, o ne vogtais unitazais ir nuvarytais automobiliais. Tačiau būtina girdėti ir Rytuose bundančių kaganatų ir kalifatų gaudesį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
