Praėjusią savaitę Kyjive įvyko Kyjivo saugumo forumas. Kiek teko dalyvauti, tai visada įdomių diskusijų dienos, kai susitikę įvairių Vakarų šalių ir Ukrainos politikai bei ekspertai diskutuoja svarbiausiais tarptautinės politikos ir saugumo klausimais.
Po 2022 metų tai dažniausiai diskusijos apie Ukrainą, atsilaikiusią prieš brutalią Putino Rusijos armadą, Ukrainos pamokas šiame kare ir žvilgsnis į tarptautinės politikos bei saugumo iššūkius, vertinant bendrai Europos saugumą per Rusijos karo prizmę.
Džiugu, kad šį kartą Kyjivo saugumo forume vyravo optimistinė nuotaika, kai kalbėta apie Ukrainos galimybes atsilaikyti prieš Putino Rusiją. Daugiau nerimo reikšta dėl situacijos Europoje ir transatlantinių santykių.
Optimizmą dėl Ukrainos, matyt, galima paaiškinti amerikietiškų kalnelių fenomenu. Savo laisvę ginanti Ukraina nuo pat 2022 metų buvo vos ne laidojama, bet kai ji parodė didvyriškumą šiame kare, imama džiaugtis ir sakoma, kad Ukraina laimi. Dabar irgi vyravo panaši nuotaika. Kai kurie ekspertai jau pasirengę laidoti ir Putino grėsmę.
Tik susitikęs su Ukrainos karininkais bei karo ekspertais, pasikalbėjęs su jais, supranti, kad ne viskas taip.
Viena iš problemų, kuri vis labiau atsiveria kaip iššūkis Ukrainai, yra „mirusių sielų“ fronte problema. Tai ant popieriaus prirašyti kariai, kurių fronte nėra. Apie tai kalbama ne nuo podiumų panašiuose forumuose, o tik individualiai, privačiuose pokalbiuose. Nors vis daugiau informacijos jau prasiveržia ir į viešąją erdvę.
Viena iš problemų, kuri vis labiau atsiveria kaip iššūkis Ukrainai, yra „mirusių sielų“ fronte problema. Tai ant popieriaus prirašyti kariai, kurių fronte nėra. Apie tai kalbama ne nuo podiumų panašiuose forumuose, o tik individualiai, privačiuose pokalbiuose. Nors vis daugiau informacijos jau prasiveržia ir į viešąją erdvę.
Pavyzdžiui, ginant strateginį Kostiantynivkos miestą, vartus į Kramatorsko ir Slovjansko aglomeraciją, aiškėja, kad fronte trūksta karių. Todėl Rusija vis giliau skverbiasi, o Ukrainos dronų nepakanka apsiginti.
Fondo „Sugrįžk gyvas“ analitikas Antonas Muraveinikas sako, kad priešakinėse linijose Ukrainos karių mažėja, bet daugėja atliekančių kitas funkcijas.
Esantieji fronte ar grįžusieji iš jo pripažįsta, kad vis labiau ryškėja tendencija, kai karinių junginių vadai užrašo kaip karius jiems naudingus žmones, nors jų fronte ir nėra.
Kokias funkcijas atlieka tie žmonės? Dažniausiai tai yra arba žmonės, tiesiog artimi karinio junginio vadui, arba tie, kurie atlieka kokią nors pagalbos funkciją, o gal ir turi tam tikrą ryšį su įtakingais šalies politikais.
Už karo veiksmus priešakinėje, nulio, linijoje mokamas per mėnesį gana didelis Ukrainos mastu atlyginimas.
Vis daugiau pasirodo žinių, kad koks nors savanoris, vežantis labdarą, pavyzdžiui, automobilius, įsirašo į Ukrainos kariuomenę. Tokia pagalba, žinoma, reikalinga.
Bet jei žmogus skelbia, kad gauna 2–3 tūkst. eurų, o važinėja po Ukrainą, pozuoja su kario apranga ir automatu, tvirtindamas, kad kariauja už Ukrainą, tai greičiausiai jis (arba ji) yra kariaujančiųjų fronto priešakinėje linijoje sąrašuose.
Savo šalyje tokie savanoriai, žinomi kaip vežantys pagalbą frontui ir sulaukę piniginių aukų, vėliau suviliojami vežti pagalbą tik vienam kuriam nors daliniui, pažadėjus jiems už tai atlygį kaip fronto priešakinėje linijoje.
Ukraina pripažįsta, kad Rusija sutelkė fronte dideles pajėgas ir ruošiasi rimtiems mūšiams. Žino ir apie savo vidines problemas. Apie tai gal nebūtinai žino kai kurie Vakarų ekspertai, ir iš čia kyla tas didelis optimizmas.
Yra ir kitų priežasčių, kodėl fronte trūksta karių.
Pavyzdžiui, į frontą dažnai metami mobilizuoti gatvėse vyrai. Jie nemotyvuoti, neturi sugebėjimų ir neparuošti karo sąlygoms. Todėl didelis ir dezertyrų skaičius. Vengdami nemalonumų, karo dalinių vadai dažnai nuo vadovybės slepia ir šią informaciją.
Iš maždaug 30 tūkst. karių, mobilizuotų per mėnesį, frontą pasiekia, anot A. Muraveiniko, tik gal trečdalis, o iš brigados, kurios sudėtyje – apie 2,5–3 tūkst. karių, pirmojoje fronto linijoje yra tik apie 50.
Ukraina pripažįsta, kad Rusija sutelkė fronte dideles pajėgas ir ruošiasi rimtiems mūšiams. Žino ir apie savo vidines problemas. Apie tai gal nebūtinai žino kai kurie Vakarų ekspertai, ir iš čia kyla tas didelis optimizmas.
Ukrainos stiprybė Donbaso fronte yra labai įtvirtintas rajonas, kurio Putinas nesugeba paimti nuo 2014 metų. Atsidavę savo šalies gynybai idealistai, taip pat iš patyrusių karių sukurti nauji šturmo batalionai kariauja ir už tuos, kurie yra tik prirašyti fronte. Bet tai yra labai sunki užduotis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
