Ukrainos karas jau antrus metus yra sekinamasis karas. Vakarų ginkluote, amunicija, resursais ir finansine parama palaikomi ukrainiečiai kaunasi prieš Irano, Šiaurės Korėjos remiamus, Kinijos tyliai palaikomus ir sankcijas padedančių apeiti, antivakarietiškai nusiteikusių valstybių išlaikomus rusus. Ar įmanoma išeitis iš šios lėto (susi)naikinimo situacijos?
Šie keleri karo metai įtvirtino akivaizdžias tiesas. Ukrainos pralaimėjimas taptų dideliu smūgiu Vakarų autoritetui ir galios įvaizdžiui. Rusijos agresija jau atvėrė savotišką tarptautinės teisės Pandoros skrynią, iš kurios pasipylė daug mažesnių provokacijų, tikrinančių Jungtinių Valstijų ir jos sąjungininkų ryžtą laikytis įsipareigojimų. Net ir labai brangiai kainuojanti Rusijos pergalė Ukrainoje būtų motyvu naujiems raudonųjų linijų perbraižymams.
Tuo pat metu Rusija įrodė vieną nemalonią tiesą – Putino režimas negali atsitraukti nuo karo. Karas jau nuo 2008-ųjų agresijos prieš Sakartvelą, Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų atsiplėšimo tapo Rusijos modus operandi, o galiausiai ir modus vivendi. Rusijos ekonomika yra perjungta į karo režimą.
Rusijos visuomenėje kuriama nauja vadinamųjų socialinių laiptų sistema, kuri užtikrina tik vieną būdą pakilti iš dugno – eiti ir dalyvauti propagandos metafiziniu reikalu paverstame kare. Ši sistema negalės ilgai išbūti pokarinės būklės, tad jai reikės naujų konfliktų, naujų grėsmių ir naujų tikslų.
Naujas Šaltasis karas suteiktų galimybę naikinimo karą paversti ilgalaike priešstata, kurioje ir vėl ginklais taptų idėjos, mąstymas, kultūra, ekonomikos ir mokslo progresyvumas.
Viltys, kad gerokai nukraujavusi ir nepakankamai savo laiku paremta Ukraina kažkokiu stebuklingu būdu pralauš už Surovikino linijos įsitaisiusias Rusijos pajėgas turėjo išblėsti po paskutinio rudens kontrpuolimo. Net ir įsivaizduojant teorinį variantą, kai ukrainiečiams pavyktų atsiimti užimtas teritorijas, laimėjimų įtvirtinimas būtų dar sudėtingesnis.
Karo perkėlimas į Rusijos pusę nestabdo rusų pajėgų ryžto kautis, tad vienintelis dalykas, kurį realiai pakeistų sėkmingas prasiveržimas ir tam tikrų teritorijų atsiėmimas būtų fronto linijos išplėtimas. O tai reikalautų daugiau žmonių Ukrainos karinėse pajėgose, dar daugiau resursų ir reikštų dar didesnį nuovargį.
Ar įmanomas išėjimas iš šios sudėtingos pozicijos? Ukrainos galutiniu tikslu turėtų tapti ne visų teritorijų atsiėmimas dabar, iškart, šio karo akivaizdoje, o taikos laimėjimas. „Laimėti taiką“ – amerikiečių istoriko Stepheno Kotkino pasiūlytas terminas, apibūdinantis teigiamas karinių veiksmų pasekmes ir perspektyvą.
Ukrainos galutiniu tikslu turėtų tapti ne visų teritorijų atsiėmimas dabar, iškart, šio karo akivaizdoje, o taikos laimėjimas.
Ką reikštų taikos laimėjimas dabartinėmis sąlygomis? Lietuvoje ir kitose mūsų regiono valstybėse įprasta kalbėti apie tai, kad „ukrainiečiai kariauja, kad mums nereikėtų“. Trečiojo pasaulinio karo, kaip Rusijos, Irano, Kinijos susidūrimo su NATO, vaizdinys vis labiau įsigali ne tik politinėje, bet ir pilietinėje vaizduotėje.
Šioje vaizduotėje labai trūksta Šaltojo karo atminties. Šaltasis karas dažnai prisimenamas ir aptariamas kaip atskiras Vakarų ir Rytų blokų konfliktas, susiformavęs po Antrojo pasaulinio karo, bet, tiesą sakant, tai tebuvo logiškas konflikto tęsinys. Matydamos nesuderinamus interesus ir radikalias pasaulėžiūros, vertybių skirtis dvi galios atsiskyrė savo interesų zonas ir subraižė naujas raudonas linijas.
Lietuvos politinėje vaizduotėje Šaltasis karas turi nesmagų šešėlį, nes mums teko ne savo valia atsidurti okupacinėje totalitarinio sovietų režimo zonoje ir penkis dešimtmečius gyventi išnaudojamoje, luošinamoje ir net tiesiogiai naikinamoje visuomenėje. Bet senojoje vakarietiškoje sąmonėje Šaltasis karas vis dar prisimenamas kaip procesas, ne tik padėjęs išvengti branduolinio karo kaip Antrojo pasaulinio tąsos, bet ir galiausiai atnešęs pergalę. Įrodymą, kad vakarietiškos visuomenės ir jų liberalios demokratijos, žmogaus teisių, laisvos rinkos idėjos pasirodė stipresnės už rusiškąją marksizmo versiją.
Antrasis šaltasis karas dabar galėtų ne tik išgelbėti Ukrainą, leisti nubrėžti tam tikras linijas ir įsitempti ją kaip skęstantį žmogų į Vakarų interesų zonos laivą. Tai padėtų Vakarams permąstyti savo identitetą, grėsmes, aiškiau konsoliduoti jėgas ir partnerius. Priversti rinktis tuos, kurie šiuo metu žaidžia naudingą dvejopą žaidimą – teoriškai deklaruodami pacifistinę poziciją, tačiau praktiškai paremdami tą pusę, kuri daro daugiau žalos Vakarų galiai ir apskritai pasauliniam galios balansui.
Antrasis šaltasis karas dabar galėtų ne tik išgelbėti Ukrainą, leisti nubrėžti tam tikras linijas ir įsitempti ją kaip skęstantį žmogų į Vakarų interesų zonos laivą.
Taip, tai reikštų, kad Ukrainai reikia bent jau dalinai atsisakyti tam tikrų teritorijų, teisėtai priklausančių jai ir jos kultūrai. Bet Vokietijos padalijimas nesunaikino vokiečių tapatybės, tautos ar bendros valstybės idėjos. Taip nenutiktų net ir didžiausiomis genocidą ir kultūrinį naikinimą organizuojančios Rusijos pastangomis.
Naujas Šaltasis karas suteiktų galimybę naikinimo karą paversti ilgalaike priešstata, kurioje ir vėl ginklais taptų idėjos, mąstymas, kultūra, ekonomikos ir mokslo progresyvumas. Ginklai ir gebėjimas naikinti vis dar būtų šios priešstatos šešėlyje, tačiau šiame procese nereikėtų tiesiogiai dalyvauti Rusijos režimo vykdomoje fanatiškos savižudybės ir kitų žudymo akcijoje.
Mums reikia naujo Šaltojo karo koncepcijos ir skubių priemonių, kurios įtvirtintų naujas interesų zonas, susitarimų, kurie būtų skausmingi, bet kompromisiniai ir suteikiantys galimybę Ukrainos valstybingumui, ukrainiečiams kaip tautai išlikti ir tapti integralia Vakarų pasaulio dalimi, Europos dalimi.
Vieną Šaltąjį karą jau laimėjome ir šį kartą mes būtume teisingoje pusėje. Su sprendimo ir valios veikti galimybe. Gal metas iškilti naujai didžiajai sienai?
