Žmogus gali paversti kasdienybe net ir baisiausius įvykius. Tai didelė galia, bet ir didelė yda. Mes išmokstame nematyti, nejausti, nesureikšminti. Išmokstame gyventi savo interesų zonoje ir nekelti moralinių klausimų. Nekelti tol, kol jie pradeda atrodyti nebereikalingi.
Lietuvos kino teatruose neseniai pasirodęs anglų kino kūrėjo Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ (sukurtas pagal Martino Amiso romaną) vaizduoja Aušvico koncentracijos stovyklos komendanto Rudolfo Hösso ir jo šeimos gyvenimą.
Tai filmas, kuris geriausiai įkūnija filosofės Hannah‘os Arendt nukaltą „blogio banalumo“ koncepciją. R. Hösso šeima gyvena iš pažiūros idilišką gyvenimą su bendromis vakarienėmis, gimtadienio šventimais, vaikų žaidimais, sodo puoselėjimu ir mėgavimusi kitais kasdienybės malonumais.
Pats R. Hössas rytais iškeliauja į darbą, o jo žmona prižiūri namų ūkį. Fone slypintį blogį mums atskleidžia tik kelios nuorodos. Slapčia ponios Höss besimatuojami žydžių rūbai, iš koncentracijos stovyklos ribų pasirodantys ir užsikosėti priverčiantys dūmai, žvejojant upėje pasroviui atplaukiančios nesudegusios kūnų dalys ir pelenai.
Hedwig Höss atvykusiai savo mamai pasididžiuodama pasakoja, kad ją vietos gyventojai vadina Aušvico karaliene, o čia pat sodą nuo stovyklos skiriančią sieną ji nerūpestingai žada paslėpti tuojau sulaposiančiomis vynuogėmis.
Esminis J. Glazerio filmo akcentas – fasadinė normalybė. Įprastas idiliškas šeimos gyvenimas, kuris tik iš nuotrupų, užuominų ir žiūrovo turimų istorinių žinių padeda atkurti kraupų už jo slypinti paveikslą. Paveikslą, kuriame mąsliai po koncertų salę vaikščiojantis R. Hössas užlipa į pastato viršų tam, kad skvarbiu žvilgsniu patikrintų, ar logistiškai būtų įmanoma dujomis išnuodyti ten susirinkusią minią.
„Interesų zona“ yra nuostabi ir šiurpinanti metafora apie tai, kaip žmogus ne tik išmoksta gyventi ir kurti savo kasdienybę šalia mirties ir kančios, bet ir kaip jis pats deda pastangas, kad išliktų tokioje būklėje.
Ir čia verta pažvelgti į mus karo Ukrainoje akivaizdoje. Mus, kurie suvienyti pirmųjų dienų šoko pasirinko skirtingus kelius, kuriais nutarė mažinti moralinio ir egzistencinio sunkio naštą. Vieni, kurie nutarė kalbėti ir veikti tam, kad sumažintų net ir netiesiogiai jaučiamą žmonių kančią, mirčių skaičių ir neteisingumo jausmą. Kiti – kurie nutarė susikoncentruoti į savąją interesų zoną ir pasirinko nematyti.
Teoriškai esame vienos valstybės ir visuomenės nariai, tačiau joje koegzistuoja ir tie, kurie nuolat renka, veža paramą Ukrainai, padeda ukrainiečiams, priima jų kovą ir jos kančias kaip savosios būties dalį, ir tie, kurie toliau vysto verslus Rusijoje, perka rusišką produkciją ar tiesiog nekreipia dėmesio į šios veiklos moralines (gal kažkada ir teisines) konotacijas.
Kartojame, kad Lietuva vieningai stojo už Ukrainą, už jos pergalės klausimą. Bet ar ne tiesa yra tai, kad dalis lietuvių liko ramiai gyventi savo interesų zonoje.
Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo karo Ukrainoje pradžios ir Rusijai toliau nuosekliai žudant ukrainiečių tautą, naikinant jų kultūrą ir gyvybiškai būtiną infrastruktūrą, Kauno miestą valdo Rusijos verslininkas, kuris ne tik padeda apeiti sankcijų politiką, bet ir nemato prasmės pasiaiškinti.
Keturi iš dešimties apklaustų lietuvių ir toliau pirktų prekes, kurios pagamintos Rusijoje ar kurių gamintojai toliau veikia Lietuvą okupuoti grasinančioje valstybėje. Pigesnė prekė yra brangesnė už neįkainojamą laisvę.
Gyvenimas interesų zonoje ištinka ne kaip lemtis. Mes patys jį pasirenkame, patys jį vystome, patys jį puoselėjame, kasdien rasdami naujų pasiaiškinimų moraliniams klausimams, kasdien rasdami jėgų sutramdyti sąžinės balsą, giliai tūnantį jausmą, kad kažkas nėra gerai.
Kartojame, kad Lietuva vieningai stojo už Ukrainą, už jos pergalės klausimą. Bet ar ne tiesa yra tai, kad dalis lietuvių liko ramiai gyventi savo interesų zonoje. Tokioje zonoje, kurioje tvyro ne tik neveiklumas, bet net ir tylus susitaikymas ir kolaboravimas, jei tik tai išlaiko kasdienybės idilę ir patogumą.
Ir šioje būklėje svarbiausia yra nesusidurti su tikrove, jos baisumu ir savo atvaizdu joje. Karas atsibodo. Nenoriu girdėti apie karą. Nenoriu skaityti apie karą. Visa tai kartojame mes, naktimis gulėdami plačiai užmerktomis akimis kaip Hössų šeima, giliausioje sąmonės kertėje visgi puikiai suprantanti, kas vyksta.
Gyvenimas interesų zonoje yra mūsų pasirinkimas neatsakinėti į sudėtingus moralinius klausimus, laikytis įsitvėrus kasdienybės. Taip nesusirenka kritinė masė kauniečių, kurie pareikalautų ant valstybės išdavystės ribos balansuojantį miesto vadovą trauktis. Taip nukrypstame į asmenines ambicijas ir intrigas tam, kad atitrūktume nuo sunkios Ukrainos padėties vaizdinio.
„Interesų zona“ yra nuostabi ir šiurpinanti metafora apie tai, kaip žmogus ne tik išmoksta gyventi ir kurti savo kasdienybę šalia mirties ir kančios, bet ir kaip jis pats deda pastangas, kad išliktų tokioje būklėje.
Kam to reikia? To reikia tam, kad moralė egzistuotų mūsų visuomenėje kaip kategorija. Kad išliktų intelektualus jautrumas, pagarba kito žmogaus gyvybei, orumui, aukštesnės kainos, kurias galime sumokėti, kad išliktume žmonės.
Nesirinkite gyvenimo interesų zonoje. Nesodinkite vynuogių. Nelaukite, kol jos sulapos.
