Rengiant valstybės strategiją „Lietuva 2050“ sutarta dėl ypatingos švietimo svarbos mūsų ateities gerovei. Švietimą prioritetu laiko beveik visos Lietuvos politinės partijos. Tai vienas retų atvejų, kai visos perspektyvos veda į vieną tikslą. Kodėl tada apie situaciją švietime kasmet kalbame su vis didesniu nusivylimu ir nerimu?
Statistiką ir tendencijas mėgstančiame mūsų pasaulyje dažnai sudarinėjami įvairūs dešimtukai. Vienas tokių – pavojingiausios profesijos. Į pavojingiausių profesijų sąrašus dažnai patenka medžio pramonės, žvejybos laivų, aukštuminių darbų darbuotojai, lėktuvų pilotai ir jų inžinieriai.
Žvelgdami į Lietuvos politinį gyvenimą matome tendenciją, kuri leidžia sarkastiškai formuluoti: pavojinga tapti švietimo, mokslo ir sporto ministru.
Paskutinis ministras, kuriam pavyko išlikti visą jo atstovaujamos vyriausybės kadenciją, – liberalas Gintaras Steponavičius. Tiesa, jo pradėtos įgyvendinti aukštojo mokslo reformos taip pat buvo sukėlusios daug pasipiktinimo ir raginimų ministrui trauktis, bet dėl bendros stoiškos Andriaus Kubiliaus ministrų kabineto laikysenos G. Steponavičiui pavyko savo poste išbūti iki galo.
Algirdo Butkevičiaus vyriausybėje Dainių Pavalkį keitė Audronė Pitrėnienė. Sauliaus Skvernelio vyriausybėje aršūs mokytojų protestai išvertė iš posto Jurgitą Petrauskienę, kurią poste pakeitė nuosaikumą ir reformų įšaldymą pažadėjęs Algirdas Monkevičius.
Ingridos Šimonytės vyriausybė praranda jau antrąjį ministrą. Jurgitą Šiugždinienę pačioje vadinamojo čekių skandalo pradžioje pakeitęs Gintautas Jakštas pasitraukė, sulaukęs daug asmeninių kaltinimų dėl sistemiškai nevykusio tarpinių patikrinimų proceso. Į jo vietą laikinai stojo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, o prezidentas pažadėjo atidžiai ir neskubiai rinktis kandidatą, kuris, pasak jo, galėtų „sėkmingai dirbti iki kadencijos pabaigos“. Šiam pasirinkimui Gitanas Nausėda turi maždaug pusmetį, o ministrui realaus darbo būtų keli mėnesiai. Tikėkimės, pavyks.
Ką noriu pasakyti šiuo istoriniu ekskursu į 2012-uosius, kai paskutinį kartą matėme visą kadenciją išdirbusį ministrą? Pirmiausia tai, kad švietimo ministro pozicija yra itin politiškai rizikinga ir į ją patenkantis žmogus turi susidurti su nuolatiniu įvairių interesų grupių spaudimu, itin aukštais reikalavimais, itin maža tolerancija klaidoms ir nuolatine asmenine atsakomybe už visas sistemines spragas, už visų reformų, pataisymų ar naujovių pasekmes.
Pats jau kurį laiką dirbdamas švietimo sistemoje, Vilniaus universitete, galiu įsitikinti, kad sudėtingiausias dalykas tokioje sistemoje yra bet kokio pokyčio įsteigimas, o lengviausias ir patogiausias – inercija. Pasiseka tiems, kurie turi savo vadovų pasitikėjimą ar stiprų bei ištikimą politinį užnugarį, leidžiantį bent jau pabandyti.
Švietimo sistema kenčia nuo to, kad politine prasme ji nėra tikra sistema. Sistema įvedus tam tikrus pokyčius turėtų veikti tikslingai ir vieningai. Tuo metu tame, ką mes vadiname švietimo sistema, yra daugybė laisvų ir savarankiškų dalių, daugybė interesų grupių, kurios ryžtingai priešinasi politiniams pokyčiams, kovoja tik už savo interesus arba už teisę stagnuoti. Dar svarbiau tai, kad jos sistemingas veikimas įmanomas tik sistemingai pritaikant politinę valią.
Demokratinėje sistemoje tai yra normalu, tačiau problemos prasideda, kai pradeda nesutapti lūkesčiai ir rezultatai, o atsakomybių grandinėje nuolat atsiranda tų, kurie savo atsakomybę perkelia ant kitų pečių.
Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kad dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje galėtų atsirasti sėkmingas švietimo, mokslo ir sporto ministras. Pirma, norint būti sėkmingu, jam reikėtų atsinešti savo strategiją, konkretų planą, kuria kryptimi jis norėtų pasukti tiek mokymo turinio, tiek mokyklų struktūros, tiek egzaminavimo sistemos pokyčius. Antra, visus šiuos pokyčius jis turėtų suderinti su daugybe interesų grupių, kurių dažniausias atsakas yra protestas arba pokyčių stabdymas.
Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kad dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje galėtų atsirasti sėkmingas švietimo, mokslo ir sporto ministras.
Trečia, net ir suderinus šių grupių interesus, jam reikėtų tikėtis, kad vyriausybėje, o vėliau ir balsavime Seime, nuolat atsiras pakankama parama. O tai sunku įsivaizduoti pusiau vienmandatėje sistemoje, kurioje nuolat iškyla regiono ir nacionalinio intereso perskyros. Kuris vienmandatininkas neišgirs raudos apie regione uždaromą mokyklą, kuri, tiesą sakant, funkcionuoja kaip švietimo institucijos kiautas, bet jau seniai neatitinka šiuolaikinio kokybiško švietimo standartų?
Ir tai tik vienas klausimas. O dar pridėkime visų švietimo įstaigų finansavimo, prioritetų klausimus. Pridėkime švietimo ministrui taip pat priklausančias mokslo ir sporto sritis, kurios turi ne tik finansų perskirstymo, bet ir svarbių ateities koncepcinių klausimų, kurie lems šių sričių atstovų tarptautinę sėkmę ir konkurencingumą.
O pramušti šią užtvanką gali bet kas. Kad ir mažas akmenukas nekokybiškų egzamino užduočių pavidalu. Žiniasklaidoje tuoj pat pasirodys straipsniai su apokaliptinėmis antraštėmis apie sugadintą vaikų ateitį, įsiutusius tėvus, paniką mokyklose, mokytojų gūžčiojimą pečiais ir visa atsakomybė galios laiptais atkeliaus būtent iki tavo galvos. Net jei tu ir nebuvai tas, kuris nusprendė, kad užduotis reikia pirkti vykdant viešuosius pirkimus, jas rengti turi nebūtinai geriausi ekspertai, o procesą koordinuoti agentūra, kuri neturi nei darbuotojų, nei resursų, nei vadovo, kuris sutiktų dirbti už neprioritetinę algą.
Žvelgdami į Lietuvos politinį gyvenimą matome tendenciją, kuri leidžia sarkastiškai formuluoti: pavojinga tapti švietimo, mokslo ir sporto ministru.
Paprastai sakant, dabartinių tikslų, lūkesčių ir galimų rezultatų grandinėje ministras yra pasmerktas jei ne visuomenės, tai politinei egzekucijai. Visomis prasmėmis senstančiai ir privačių mokyklų konkurencijos nebeatlaikančiai mokyklų sistemai reikia rimtų ir drąsių pokyčių. Universitetams reikia aiškaus finansavimo įsipareigojimo ir prioritetų įsivardinimo. Vykstantis konceptualinis posūkis mąstyme apie patį mokymosi procesą reikalauja naujų priemonių, kaip auginti nuolat besimokančią visuomenę. Daugybė išmėtytų grėblių ir viena galva, kuri pasmerkta į juos atsitrenkti.
Ką galėtume pakeisti? Pirma, aiškiai įvardinti uždavinius, kurių sprendimo norime. Tai turi padaryti ir pats ministras, bet su tuo turi sutikti ir pati švietimo bendruomenė. Dvipusis įsipareigojimas su aiškiais tikslais, aiškiais rezultatais ir aiškia atsakomybe.
Atsakingas čia būtų ne tik ministras, bet ir visos sistemos grandys, kurios privalėtų nesinaudoti menkiausia proga viešiems skandalams ar protestams, suprasti procesų įgyvendinimo laiką ir blaiviai vertinti resursus.
Pats jau kurį laiką dirbdamas švietimo sistemoje, Vilniaus universitete, galiu įsitikinti, kad sudėtingiausias dalykas tokioje sistemoje yra bet kokio pokyčio įsteigimas, o lengviausias ir patogiausias – inercija.
Antra, priimti pokyčius ir suteikti jiems klaidos galimybę. Jokia reforma neįmanoma be klaidų ir taisymo metodo. Nesąžininga yra reikalauti mažiau streso bei priklausomybės nuo vieno egzamino rezultato ir čia pat piktintis, kad atsiranda vieno egzamino naštą pakeičiantys tarpiniai patikrinimai.
Trečia, pradėti į švietimą žvelgti kaip į valstybinės svarbos klausimą – atstovauti švietimą turi ne tik jo bendruomenė, bet ir politikai. Tie patys politikai, kurie kryžiumi gulasi už vienos mokyklos išsaugojimą, bet čia pat apsisukę ginčijasi su mokslo bendruomene propaguodami sąmokslo teorijas ar antimokslinį nusiteikimą. Sistemos sėkmė negalima, jei jūs iš principo teigiate bet kokį antisistemiškumą ar nepasitikėjimą visais, kurių pusėje intelektas ir ilgus metus kaupta kompetencija.
Galime ir toliau žaisti šiuos ministrų aukojimo žaidimus arba pabandyti pakeisti požiūrį į švietimą. Kelti adekvačius uždavinius, suteikti pasitikėjimo galimybę ir patys prisidėti prie to, kad stagnaciją keistų naujos praktikos, naujos perspektyvos, nuolat į priekį vedantis mąstymas. Sudėtinga, reikalauja daugybės biurokratinių, populistinių kliūčių ir žmogiškųjų silpnybių išvengimo, bet įmanoma.
Galų gale, švietimas bent jau yra ta sritis, kurioje netrūksta proto.
