Iš visų didžiųjų jausmų, kurie mus verčia elgtis neprotingai, pavojingiausias – baimė. Baimė gali ir sustingdyti, ir priversti blaškytis, taip tik dar labiau pakenkiant sau pačiam. Tie, kas geba kelti baimę ir didinti jos intensyvumą, gali kontroliuoti ir įveikti oponentą.
Gamtoje aptinkama vorų, gyvačių, vapsvų ir net sraigių. Visi jie grobį sumedžioja suleisdami neurotoksinų turinčių nuodų. Tokie nuodai paveikia nervų ląsteles ir neleidžia aukai pajudėti, suparalyžiuoja, ji tampa visiškai bejėgė ir siaubingai pažeidžiama.
Rusija ir jos sąjungininkė Baltarusija pasirinko būtent tokią taktiką, reaguodamos į mūsų regione vykstančius gynybos ir politikos procesus. Jei negali suvaldyti ar tiesiogiai paveikti situacijos, gali bandyti paveikti potencialų priešą kurstydamas jo baimę ir neužtikrintumą. Suleisdamas baimės nuodų.
Kai rengtasi karinėms pratyboms Gardine ir Gomelyje, Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka sąmoningai siuntė dviprasmiškas žinias. Viena vertus, porino apie tai, kad „Baltarusijai nereikalingos svetimos žemės“ ir ji tikrai nenori pradėti karo. Kita vertus, čia pat demonstratyviai klausinėjo generolų apie pasirengimą galimai konfrontacijai su Lenkija ir Lietuva, galimus veiksmus užimant Suvalkų koridorių.
Tuo metu Rusijos propagandos kanaluose taip pat suaktyvėjo kalbos, atvirai grasinančios Baltijos valstybėms bei žadančios, kad konflikto su NATO atveju būtent jos taptų tiesioginiu taikiniu.
Tokį suaktyvėjimą ir kryptingą veikimą atspindi ir Lietuvoje veikiančių prorusiškų kanalų tematika. Štai atvirai prorusiškas propagandos kanalas „Būkime vieningi“ kelias pastarąsias dienas siunčia aiškias žinias skaitytojams: „Didėjant karo grėsmei, protingi žmonės kaupia daugiau grynųjų pinigų“, „Per Lietuvą buvo gabenami sprogmenys, skirti teroro aktams Rusijoje“, „NATO karių siuntimas į Ukrainą sukels pasaulinį karą“ ir pan.
Prorusiškas internetų veikėjas Vygantas Kelertas skelbia vaizdo įrašą „X dienos taikiniai Nr. 1 Lietuvoje“, čia pat jį papildo „NATO greitu laiku turės siųsti karius į Ukrainą arba susitaikyti su katastrofišku pralaimėjimu“. Prie šio naratyvo jungiasi ir kiti atvirai Rusijos režimo nusikaltimus teisinantys ir Ukrainos naikinimą palaikantys veikėjai, kurie kaip niekada aktyviai skelbia karo galimybę ir baugina galimomis pasekmėmis. Kalbama apie tai, kur ir kada pabėgs dabartinės valdžios atstovai, kaip keisis santvarka, kokios bausmės lauks buvusio elito ir panašiai. Tai tik keli pavyzdžiai, bet pastarųjų dienų intensyvumas kalba pats už save.
Šie baimės nuodai skleidžiami sąmoningai ir tikslingai pasirinktu laiku. Ukraina karo fronte patiria sudėtingų iššūkių, Vakaruose auga nerimas dėl politinių procesų ir apsisprendimo lyderystei Jungtinėse Valstijose, matomas sankcijų ir draudimų politikos nerezultatyvumas, taigi, vis daugiau potencialo ir neramumams kelti.
Lietuvoje šiemet vyksta net treji svarbūs rinkimai. Akivaizdu, neturint tiesioginių galimybių pakreipti jų rezultatų sau naudinga linkme, lieka kelti baimę, sumaištį ir nepasitikėjimo jausmus, kad bent jau priešo visuomenės sprendimai būtų priimami neracionaliai, vadovaujantis tos dienos emociniu fonu ar panikos jausmu.
Karo grėsmė lieka tokia pati. Rusijos ir Baltarusijos galimybės stoti į atvirą karą su NATO lieka tokios pačios. Padėtis Ukrainoje nėra tokia kritiška, kad jos nepakeistų ryžtingi ir vieningi Vakarų politiniai sprendimai. Bet už visų šių faktų stovi emocinis kontekstas. Būtent juo bandoma žaisti.
Reikia apsibrėžti tai, ką išties galime padaryti ir nuosekliai veikti, kad negalėtume savęs kaltinti nepadarę to, ką galėjome. Neleiskime, kad baimės nuodai išplistų.
Suprantama, kad po 2022-ųjų vasario 24-osios mūsų grėsmės ir rizikų supratimas gerokai pakito. Kur kas daugiau vietos mūsų gyvenimuose užima mintys apie esamą karą Ukrainoje ir potencialius agresoriaus išpuolius kitose regiono vietose. Karo idėja jau kelerius metus šalia mūsų, ji vis prašosi naujo permąstymo, naujos analizės, naujo savo situacijos įvertinimo.
Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad turime pasiduoti baimei ar nepasitikėjimui. Neracionalių sprendimų galimybė neturi tapti šantažo ginklu ar baimės nuodais, kurie suparalyžiuoja visuomenės organizuotumą, kritinį mąstymą, suteikia naujų kontekstų mūsų apsisprendimams.
Turbūt geriausia pamoka bauginimo akivaizdoje būtų prisiminti iš neramių ir maištingų laikų gimusios stoicizmo filosofijos išmintį: keisk tai, ką pakeisti gali ir nešvaistyk laiko tam, kas nėra tavo galioje.
Mūsų visuomenei, jos politiniam elitui, įvairiems veikliems žmonėms pirmąja užduotimi turėtų tapti mums primetamos baimės racionalizavimas. Reikia apsibrėžti tai, ką išties galime padaryti ir nuosekliai veikti, kad negalėtume savęs kaltinti nepadarę to, ką galėjome. Neleiskime, kad baimės nuodai išplistų.
