Senatvė – vienas natūralių žmogaus gyvenimo tarpsnių. Ne toks žavus kaip jaunystė, bet žymiai patrauklesnis nei mirtis. Esame senstanti visuomenė, senstančioje valstybėje, senstančiame žemyne. Kodėl pažvelgus į viešąją erdvę ar į joje vyraujančius naratyvus senatvė atrodo dalykas, kurio nerodome, apie kurį nekalbame ar nuo kurio bėgame?
2003 metais Vokietija metų žodžiu išsirinko terminą altes Europa. Senoji Europa. Tai buvo savotiška reakcija į vis labiau įsigalintį tropą, išreiškianti Europos ir jos kultūros vietą pasaulyje. Europos „senatvę“ mėgsta pabrėžti tiek iš savosios perspektyvos žvelgiantys amerikiečiai, tiek kitų, augančių valstybių ir kultūrų atstovai.
Patys europiečiai šį terminą priima tiek su saviironija, tiek su pasididžiavimu, kad atstovauja istoriškai ir kultūriškai itin turtingai civilizacijai. Bet prabėgus dviem dešimtmečiams vis akivaizdžiau, kad Europa išties tampa senatvės žemynu.
Statistika atskleidžia, kad vienas iš penkių europiečių šiuo metu yra 65-erių ar vyresnio amžiaus. Jei gimstamumo, gyvenimo trukmės, socialinių sąlygų tendencijos išliks panašios, 2050-aisiais Europoje 30 proc. gyventojų sudarys vyresni nei 65 metų žmonės.
Demografiniai pokyčiai Lietuvoje – panašūs ir net dar intensyvesni. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad artimiausius kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau mažės. Prielaidų jam augti kol kas nėra ir artimiausioje ateityje nenumatoma.
Dėl mažo gimstamumo jauno ir darbingo amžiaus gyventojų dalis mažės, dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės vyresnio amžiaus gyventojų dalis didės, o visuomenė ir toliau sens. Prognozuojama, kad šalies gyventojų skaičius 2040 m. sumažės iki 2,5 mln. ir šioje visuomenėje dar didesnę dalį sudarys vyresni žmonės.
Vienas ryškesnių šios situacijos ženklų – 50-ies ir vyresnio amžiaus darbuotojų skaičius švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoje. Kas antras mokytojas ar medikas yra vyresnio amžiaus žmogus ir šios dvi valstybei itin svarbios sistemos jau dabar laikosi ant vyresnių žmonių pečių.
Teoriškai turėtume manyti, kad tokia visuomenės kaita lemtų ir bendrus pokyčius viešojoje erdvėje, nuomonių apklausose, vertinimuose ar tame vertybių diskurso, vertinimų ir interpretacijų lauke, kurį vadiname kultūra.
Bet tikrovė tokia, kad vyresnio amžiaus žmonės nėra pageidaujami darbo rinkoje, žymiai rečiau sulaukia dėmesio kalbant apie valstybės ateities klausimus (atmetus diskusijas apie pensijas ar išmokas), galiausiai žymiai mažiau atstovaujami ir viešojoje erdvėje.
Senstančioje visuomenėje senatvė yra tapusi nemalonia, nejaukia arba mandagiai vengtina tema. Vienas labiau toleruojamų senatvės aptarimų – kalbos apie jos įveiką arba nereikšmingumą.
Senstančioje visuomenėje senatvė yra tapusi nemalonia, nejaukia arba mandagiai vengtina tema.
Nuo vis labiau populiarėjančių ir tarp medicinos bei šarlatanizmo balansuojančių longevity (ilgaamžiškumo, jaunystės pratęsimo) praktikų iki įvairių plastinių operacijų, injekcijų ar veiklų, padedančių tariamai įveikti senatvės faktualumą.
Jokiu būdu nenoriu neigti pastangų būti sveikesniam, atrodyti jaunatviškiau vertės. Bet šios pastangos atrodo absurdiškai, kai galutinis keliamas tikslas yra įveikti senatvę kaip žmogaus gyvenimo tarpsnį ir numirti hipotetiškai jaunam bei sveikam.
Senatvė mūsų viešojoje erdvėje dažnai pasirodo kaip silpnumas, bejėgystė (įvairios paramos senjorams akcijos), kaip užsimaskavusi jaunystė (įvairių preparatų ar paslaugų reklamos, rodančios žilus, bet vis dar jaunatviškai strakaliojančius ir entuziastingus vyrus bei moteris), kaip tylaus gailesčio pasireiškimai (įvairios reklamos, raginančios neatsilikti socialiniame ir technologiniame progrese).
Istoriškai ir kultūriškai įprastos senatvės kaip išminties, gyvenimo patirties, sukaupto žinojimo arba daugybės perspektyvų galios užgožiamos negalios būti jaunam, spindinčiam ir galinčiam vaikytis įvairiausias gyvenimo teikiamas progas.
„Senelis irgi gali.“ „Močiute, ir tu kažkada buvai jauna.“ Daug motyvacijos ir pastangų bandant įtikinti, kad senstančios visuomenės dalies uždavinys yra ne gyventi savo ritmu, savo planuose ir savo interesuose, o nuolat atsukinėti laiką ir bandyti įrodyti, kad gali išgyventi greitėjančiame ir nuolat greitinamame pasaulyje.
Nėra nieko blogo, kad mūsų kultūra žavisi jaunyste, bet šis susižavėjimas turėtų atliepti ir tikrąsias visuomenės tendencijas. Mieli ir kartais komiški, bet nuolatinės globos, rūpesčio ir pamokymų reikalaujantys senjorai, gyvenantys kažkur visuomenės pakraščiuose, greitai taps ženklia visuomenės dalimi. Tais senjorais taps ir dabar jaunyste besidžiaugianti mano karta.
Metas išmokti senti ir būti seniems. Būti dalimi visuomenės ir viešosios erdvės, kurioje senatvė yra ne antroji jaunystė ar negalia, o normalus gyvenimo tarpsnis.
Negebėjimas įsileisti senatvės į viešąją erdvę, jos karikatūrizavimas ar paternalizavimas kultūroje, nuolatinio senėjimo proceso neigimas, isteriškas senatvės ženklų dangstymas ir psichologinės problemos taikstantis su senatvės faktu – visa tai apnuodys ir mūsų ateities tikrovę.
Daugiau vyresnių žmonių gatvėse, renginiuose, laidų vedėjų pozicijose, aptarnavimo sektoriuje, pramogų pasaulyje, visose srityse, kurios sukuria reprezentacinį visuomenės vaizdinį. Daugiau tolerancijos ne tokiai greitai reakcijai, lėtesniam kalbėjimui, ne tokiai tobulai išvaizdai.
Metas išmokti senti ir būti seniems. Būti dalimi visuomenės ir viešosios erdvės, kurioje senatvė yra ne antroji jaunystė ar negalia, o normalus gyvenimo tarpsnis. Tiesą sakant, būtent tas tarpsnis, kai sustojama ir išmokstama klausytis, o kalbant išmokstama įvertinti žodį ir bent jau šį tą pasakyti. Apginkime teisę būti seniu, seni, seneliuk, seneliumbai.
