Politika formaliai apibrėžiama kaip bendro žmonių gyvenimo organizavimo ir reguliavimo veikla. Bet tai yra ir galios siekis. Galios siekis, kuris nuveda į pavojingą manipuliavimą įvaizdžiais, slapčiausiomis žmonių baimėmis ir troškimais.
Lietuvoje pamažu įsibėgėja prezidento rinkimų kampanija. Ir tai puiki proga dar kartą pakalbėti apie populizmą. Ne apie iš Senovės Romos laikų kildinamą ir su brolių Grakchų reformomis siejamą interpretaciją, kai kalbame apie liaudies interesų atstovavimą ar jos balso įgarsinimą, o apie modernųjį populizmą, kuris ateina vilku, apsirengęs liaudies kailiu.
Moderniajam populizmui būdingas žaidimas vaizdiniais, retorika, demagoginis kalbėjimas, visuomenės baimių kurstymas, pataikavimas jos troškimams ir emocijoms. Siūlomas utopinis arba distopinis tikrovės vaizdinys, priklausomai nuo to, ar kalbama apie savo planus ar apie konkurentus. Šiuos vaizdinius kuria komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistai, politiniai technologai, kampanijų vadovai ir, savaime suprantama, patys posto ir jį suteikiančios galios siekiantys kandidatai.
Šiame komentare išskirsiu dešimt bruožų, kurie atskiria populistą nuo tradicinio, bent jau tam tikrą etinį standartą ir atsakomybės lygmenį siekiančio išsaugoti politiko.
Pirma. Populistas (o tai matoma jau iš pačios sąvokos) beveik niekada nekalba ar nemąsto pirmuoju asmeniu. Populizmo esmė yra įkūnyti didžiosios visuomenės dalies balsą ar emociją. Tai nebūtinai reiškia išklausyti ir suprasti, kokia yra tos visuomenės nuomonė, o dar mažiau reiškia tai, kad bus atsižvelgta į visuomeninį interesą.
Populistas tiesiog siekia aprėpti kuo didesnę žmonių masę. Net jei tikrovėje jis atstovauja mažiau nei vienam procentui rinkėjų, didelė tikimybė, kad jis vis tiek apeliuos į tautos balsą, daugumos nuomonę ar sveiko proto kriterijus. Kalbėk kaip tauta ir galbūt tauta įtikės, kad tai tu kalbi jos balsu ir esi jos sąžinė.
Antra. Puikioje prancūzų istoriko Raoulio Girardet knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ yra pabrėžiama, kad „miglotoje, nuolat kintančioje politinėje vaizduotėje veikiausiai nerastume pastovesnės ir ryškesnės mitologinės konsteliacijos nei Aukso amžius“. Populistai nuolat primena kažkada buvusius idealios būklės, visiškos vienybės, klestėjimo, sutarimo laikus. Šie laikai, žinoma, yra prarasti, nes dabartinė valdžia yra blogio ir chaoso šaltinis. Bet mes galime sugrįžti į šiuos laikus, jei tik išrinksite mane ir tik mane. Lietuvos politinėje erdvėje idealios būklės pavyzdžiu jau senokai tapęs Sąjūdis. Į jo simbolius, jausenas, emocijas ar įvaizdžius mėgstama apeliuoti kalbėdami apie tai, kokia turėtų būti nuolatinė valstybės būklė. Nepaisant to, kad Sąjūdis buvo pereinamojo laikotarpio ir laikinumo dvasios išraiška, tai žadama fiksuoti kaip būsima nuolatinę visuomenės emociją. Visų vienybė ir bendratikslingumas.
Trečia. Populistai žada vienybę. Kaip pastebi R. Girardet, „plėtojant vienybės temą matyti kaip politika perauga į mistiką, arba mistika pereina į politiką“. Metafizinis vienio siekis būdingas daugeliui žmonių. Net ir kovodami už savo individualumą ar patogiai jausdamiesi laisvėje, žmonės labai lengvai pasiduoda vienio ar vieningos būklės troškimui.
Lietuvos politinė komunikacija tiesiog persmelkta kvietimų vienytis, suvienijimo ar absoliučios vienybės idėjų. Beveik visose valstybinėse šventėse kartojami idealistiniai tautos vienybės šūkiai ir šlovinama niekada tikrovėje nenutikusi, bet maloniai vaizduotę dirginanti visiško vienio būklė.
Ketvirta. Tai kas gi mums trukdo susivienyti? Kodėl ta vienio būklė neištinka net ir tada, kai išrenkami tie, kurie žada įgyvendinti ją pirmuoju darbu? Vienintelis ir aiškus populistinis atsakymas – priešai ir jų sąmokslas.
Dar vienas ryškus populizmo ženklas yra gebėjimas vienu metu kalbėti ir apie savųjų susivienijimą ir mistinę absoliučios vienybės būseną, bet kartu pabrėžti, kad valstybėje išsikerojęs priešiškų jėgų tinklas. Tuos priešus reikia atleisti iš jų einamų pareigų, persekioti, bausti, o gal net ir sunaikinti. Tik galutinai įveikę vidaus ir išorės priešus, galėsime įgyvendinti didžiuosius pažadus.
Penkta. Sąmokslai ir didžiosios viską valdančios jėgos. Kodėl tie priešai vis neįveikiami ir vis atbunda su nauja jėga? Teisingai. Už jų tvyro didieji pasaulio sąmokslai ir jų kūrėjai. Lietuva čia neišsiskiria pasaulio kontekste ir vadovaujasi labai panašiais paaiškinimais. Ne kiekvienas populistas drįsta tai viešai įvardinti, bet jo rėmėjams dažnai tarp eilučių suprantama, kad dėl visų jų nesėkmių ir priešų sėkmių yra kalti žydai, masonai, George‘as Sorosas, pasaulinės korporacijos ir jas valdantys paslaptingi klanai, įvairūs slapti politiniai tinklai, jungiantys didžiąsias ir istoriškai įtakingas gimines. Už visko glūdi paprastas, bet siaubingas ir veikti verčiantis paaiškinimas.
Šešta. Savaime suprantama, kad priešai ir už jų stovintys tikrieji valdytojai yra blogiausi ir šlykščiausi žmonės pasaulyje. Tad jie nusitaikę į tai, kas daugelio žmonių vaizduotėje yra nekaltumo ar tyrumo simbolis. Labai dažnai tuo simboliu tampa vaikai.
Kongo Demokratinėje Respublikoje įprasta politine praktika buvo tapęs gatvės vaikų perrengimas marškinėliais, ant kurių pavaizduotas besišypsantis kandidato veidas. Tuo norima parodyti, kad vaikai ir vaikystė, tai, kas nekalta ir nesutepta melu, cinizmu, nepasitikėjimu, abejingumu, yra šalia to politiko.
Moderniajam populizmui būdingas žaidimas vaizdiniais, retorika, demagoginis kalbėjimas, visuomenės baimių kurstymas, pataikavimas jos troškimams ir emocijoms.
Lietuvos politinėje erdvėje ši praktika pakeliama į kiek abstraktesnį lygmenį, bet čia taip pat prisidengiama vaiko vaizdiniu. Politikas tampa vaikų gynėjų, užtarėjų, dialogo partneriu. Jis globoja mažutėlius ir atstovauja tam, ką simbolizuoja jie. Staiga iš brangiu kostiumu vilkinčio manipuliatyvaus galios žaidimo dalyvio jis tampa šventuoju Kristoforu, nešančiu kūdikėlį Jėzų per Jordano upę.
Kas nutinka su to vaiko likimu po to, kai pykčio ir emocijų banga, ant kurios kėleisi į reitingų aukštumas, nuslūgsta? Nebe tavo reikalas. Šuoliuokime prie kito skandalo.
Septinta. Blogio vaizdiniai. Populisto politiniai konkurentai beveik visada yra ne kiti žmonės, turintys ydų ir privalumų, bet klanai, rūsiuose ir drėgnuose požemiuose ar aukštuose bokštuose, dangoraižiuose tūnantys ir kažką rezgantys priešai.
Oponuojančios pažiūros yra ne kitokių visuomenės perspektyvų ir nuomonių suma, o pakenkti ir pažeminti siekiantys didžiųjų tarnai ir vergai, parsidavėliai, nevykėliai, tamsumų gyventojai. Visa kritika yra puolimas, o kiekvienas puolimas yra asmeninio karo paskelbimas.
Aštunta. Ką mes darysime? Populistai nelabai mėgsta kalbėti apie priemones, kurių jie imsis patekę į valdžią. Žymiai dažniau jie kalba apie didingus tikslus, siekius arba grėsmes, kurios tūno už kampo, jei tik žmonės teisingai nepasirinks šiuose rinkimuose.
Populistas yra cinikas. Populistas nėra nuoširdus žmogus, išties įsitikinęs, kad būtina kalbėti už kitus ir didinti empatijos kiekį skilinėjančioje visuomenėje. Jis yra vedamas vieno konkretaus tikslo – galia.
Paklausti, o ką jie patys ketina daryti ir kaip jie elgsis tose situacijose, kuriose dabartiniai valdytojai daro siaubingiausias ir tragediją prišaukti galinčias klaidas, populistai pradeda sukti ratus aplink būtinybę visiems susitarti, sprendimą, kai jau bus poste, ar visų suvienijimą bendram darbui. Darysime bet kaip, tik ne taip pat. Būsim kitokie ir elgsimės kitaip. Dažniausiai populizmas nesinešioja konkrečių reformų planų, nes faktai trukdo politinei tapybai plačiais potėpiais.
Devinta. Populizmas siekia ne racionalizuoti, o emocionalizuoti. Populistas beveik visada pabrėš tragiškąją, dramatiškąją ar isteriškąją reiškinio pusę. Beveik niekada jis nesiims ironijos, racionalizavimo, emocijų numaldymo ir bandymo atrasti subalansuotą poziciją.
Populistas siekia įkaitinti visuomenės emocijas ir tai daro besivadovaudamas aukščiau minėtais įvaizdžiais. Konkretus institucijų ar tarnybų veikimas jam bus „visos valstybės būklės atspindys“ arba „vaiko ašarų drama“. Jis visada apeliuos ne į tai, kaip būtų galima keisti tam tikrų jam priklausysiančių galios svertų veikimą, bet į tai, kokia siaubinga padėtis ir kokia gera ji turėtų būti idealioje būklėje.
Dešimta. Populistas yra cinikas. Populistas nėra nuoširdus žmogus, išties įsitikinęs, kad būtina kalbėti už kitus ir didinti empatijos kiekį skilinėjančioje visuomenėje. Jis yra vedamas vieno konkretaus tikslo – galia. Galia išteisina visus poelgius, kurie galbūt neatitinka jo paties vertybių sistemos ar pasaulio supratimo. Visi melai yra balti, jei jie atveda prie baltosios salės. Tai yra didžiausia populizmo nuodėmė. Jis atliekamas sąmoningai, suprantant, kad manipuliuojama žmonių emocijomis, iškraipoma tikrovė, šmeižiami, kaltinami ir persekiojami tie, kurie yra paversti tavo priešais.
Populistas supranta savo susidvejinimą ir sąmoningai tolsta nuo susikalbėjimo, konsensuso ribų. Įdomus ir kraują kaitinantis žaidimas, kuris palieka nusivylusiųjų būrį, suskeldėjusias valstybės ir jos institucijų sienas ir dar mažesnį tikėjimą, kad esame pajėgūs organizuoti savo gyvenimus vadovaudamiesi nuoširdžiais proto kriterijais.
