Laikmetį apibrėžia tai, dėl kokių dalykų kyla socialinės, politinės ar kultūrinės įtampos. Kas apibrėžia mūsų amžių? Ar vis dar vartojame teisingus terminus, kalbėdami apie didžiuosius konfliktus ir svarbiausius skirtumus?
Jei domitės Lietuvos ar pasaulio politika, iš politologų ar apžvalgininkų dažnai išgirsite apie kairės, dešinės ar politinio centrizmo skirtis. Kiek rečiau, bet įvairiais atspalviais šiose koordinatėse pasirodys ir konservatizmo, liberalizmo, socializmo terminai.
Iš principo mūsų kalbėjimas apie dabarties politiką susideda iš XIX amžiaus politinės filosofijos kategorijų ir XX amžiaus politinių koordinačių sistemos. Šių terminų istoriškumas pasirodo ne tik vartojimo tradicija, bet ir tuo, kad jie vis sunkiau aprėpia dabarties politinių įtampų kompleksiškumą.
Praėjusiais metais vykusioje diskusijoje du populiarūs šių laikų išminčiai – filosofas Slavojus Žižekas ir istorikas Yuvalis Noah Hararis – pastebėjo, kad XX amžiaus didysis politinis konfliktas tarp kapitalizmo ir komunizmo jau senokai išsikvėpė ir niekaip nepaaiškina dabarties įvykių konteksto.
Gerą atsakymą sunku rasti ir žymiojoje Francis Fukuyamos istorijos pabaigos koncepcijoje, diktuojančioje vienos demokratinio produkuojančiojo liberalizmo pažiūros įsigalėjimą. Ar galime surasti koncepcijas, dėl kurių įsigalėjimo vyksta šiuolaikiniai konfliktai? Kokia būtų ta pagrindinė skirtis, sugrupuojanti modernias politinės jėgas pagal jų vertybių sistemą?
Vadinasi, populizmui lieka vienintelis aiškus taikinys – pati demokratinė struktūra.
Stebėdamas Lietuvos ir kitų valstybių politinius konfliktus, konceptualines kovas ir paprasčiausias visuomenines įtampas galiu pasiūlyti skirtį, kuri vis labiau įsigali įtampos fone. Ši skirtis – demokratijos ir demokratinių institucijų bei teisės viršenybės gynėjų kova su tais, kurie mano, kad demokratinė forma yra neveiksminga, atgyvenusi, neteisinga ar netinkanti efektyviam valdymui.
Prieš maždaug dešimtmetį Europos politikoje pradėta kalbėti apie tradicinių ir alternatyvių politinių jėgų konfliktą. Alternatyvi politika sieta su kylančiais protestiniais kraštutinės kairės ar dešinės judėjimais. Bet šis bandymas patupdyti naujuosius politinius judėjimus tradicinių skalėje ne tik neteisingas, bet ir klaidinantis.
Politiniai įvykiai ir tendencijos Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, mažesniais mastais kitose Europos valstybėse, o ir pačiame Europos Parlamente parodė, kad įtampa čia kyla ne iš noro radikaliau ar plačiau įgyvendinti konkrečias tradicinės kairiosios ar dešiniosios politikos programas.
Pasipriešinimas kilo pačiai tradicinei politikos formai. Iššūkis metamas pačioms tradicinėms politinėms partijoms, kurių veikimas susijęs būtent su demokratijos ir jos institutų saugojimu bei puoselėjimu.
Paprastai sakant, naujojo populizmo taikinys yra ne konkrečios vertybės ar konkrečios politinės pažiūros, o pati politinė sistema ir liberalios demokratijos forma. Tai puikiai įrodė ir neseniai pasibaigę rinkimai Lenkijoje, kuriuose balsavimo motyvacija dažnu atveju tapo ne konkreti vertybinė pozicija, o nerimas dėl pačios santvarkos.
Panašius procesus pastebime daugelyje Europos ir viso Vakarų pasaulio valstybių. Jungtinėse Valstijose artimiausi prezidento rinkimai gali nulemti, ar modernios pilietinės demokratijos lopšiu save tituluojanti valstybė išsaugos kontrolės ir atsvarų sistemą, teisės viršenybės principus.
Vengrijoje tokie antidemokratiniai procesai jau ne tik pakeitė šalies politikos gyvenimą, bet ir pradėjo šalies politinės struktūros performavimą. Mažesniais žingsniais demokratinio aparato išmontavimo darbai buvo bandomi kitose Vidurio Europos valstybėse.
Paprastai sakant, naujojo populizmo taikinys yra ne konkrečios vertybės ar konkrečios politinės pažiūros, o pati politinė sistema ir liberalios demokratijos forma.
Lietuvoje ši skirtis taip pat vis ryškesnė. Kasdieniam politiniam gyvenimui, biurokratizacijos ir inercijos procesams apimant vis daugiau sričių, vis ryškesne skirtimi tampa ne socialiniai ar ekonominiais siūlymai, ne konkretūs politiniai planai ar programos, o paprasčiausi balsavimai dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo ar Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įgyvendinimo.
Atsakykime sau nuoširdžiai, ar dabartyje galime tikėtis radikalių socialinės, ekonominės, kultūros politikos permainų? Bet kuri į valdžią atėjusi tradicinė partija turi atsižvelgti į panašias aplinkybes, panašų biudžeto dydį, panašius gyventojų lūkesčius ir visuomenės įtampas. Spręsti jas racionaliais būdais, neišbalansuojant institucijų veiklos ar valstybės galimybių palaikyti saviorganizaciją ir pačią valstybės struktūrą, išsaugoti suverenumą.
Vadinasi, populizmui lieka vienintelis aiškus taikinys – pati demokratinė struktūra. Į ją ir pradedama taikytis trukdant institucijų darbui, savivaldžiaujant, silpninant pasitikėjimą, nevykdant teismų sprendimų ar keliant vis didesnę sumaištį.
Didysis pavojus čia tas, kad demokratija funkcionuoja ne vien kaip konkretus taisyklių rinkinys, kaip abstrakti forma, bet ir kaip pilietinė bei politinė valia laikytis tam tikrų nerašytų demokratijos principų.
Geriausiu to pavyzdžiu yra autoritariniai režimai, kurie išlaiko savo demokratinę formą, tačiau pačius demokratijos mechanizmus nukreipia tokia linkme ar išnaudoja taip, kad jie patvirtintų jų galios ir valios reikalavimus. Rinkimai gali vykti, bet juose negalės dalyvauti tie, kas užima oponuojančią poziciją. Teisminė valdžia atlieka savo darbą, bet jos sprendimai ar sandara yra nulemti valdančios politinės jėgos valios. Žodžio laisvė egzistuoja, tačiau visi įtakingiausi instrumentai sutelkiami vienos jėgos rankose, išstumiant tuos, kurie bando palaikyti kritišką poziciją, pliuralizmo ir įvairovės dvasią.
Būtent ši kova tarp demokratų ir tų, kurie nori išjudinti ar palenkti savo valiai demokratinius institutus, laisves ir teises, šiuo metu sudaro politinių įtampų Vakaruose pagrindą. Demokratija niekur nepranyks, bet jai metamas iššūkis yra pakankamai rimtas, kad galėtume kalbėti apie pavojų atsidurti žaidime, kurio taisykles diktuoja tie, kas patys renkasi, kurios teisės ar laisvės stiprina ar silpnina jų galią.
