Kas nutinka žmogaus protui, kai jis susiduria su šokiruojančia tikrove? Ar susitaikymo su faktu procesas vyksta įsisąmoninant ir bandant racionaliai atsakyti į iššūkį? O gal mes nesąmoningai pradedame formuoti tokį tikrovės vaizdinį, kuris būtų mažiau komplikuotas, labiau raminantis ir keliantis mažesnę įtampą, atidėdami ar net tikėdamiesi išvengti komplikacijų?
Nesuklysiu teigdamas, kad praėjusių metų vasario 24-oji, Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, lietuviškoje viešojoje erdvėje iškėlė dvi asmenybes – ginti Ukrainos pasilikusį prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir Kyjivo balsu tapusį Oleksijų Arestovyčių. V. Zelenskis vis dar tvirtai laikosi savo poste ir lieka oficialiu Ukrainos sąžinės balsu, bandančiu pabudinti karo tikrovės nenorinčius suprasti Vakarus, o antrasis pamažu tampa piktadariu, ką tik jį dievinusios auditorijos akivaizdoje.
Kas nutiko 48 metų buvusiam aktoriui, žvalgybos karininkui, teologijos studentui, savamoksliui psichologijos seminarų organizatoriui O. Arestovičiui, kad jo reputacija iš ramaus ir įtaigaus įvykių naratoriaus tapo avantiūristu, oponuojančiu Zelenskio administracijai ir auginančiu ambicijas pačiam tapti prezidentu ir pakeisti dabartinį Kyjivo politikos kursą?
Atsakymas galėtų būti ne pats O. Arestovyčius ar jo asmenybės pokyčiai, o mes, kaip karo auditorija. Nuo pat pirmųjų karo dienų O. Arestovyčius užėmė ramintojo, savotiško karo terapeuto, komunikatoriaus, viešųjų ryšių stiprintojo funkciją.
Rusų opozicijos žurnalisto Marko Feigino transliacijose Ukrainos prezidento kanceliarijos patarėjas kalbėdavo nebūtinai faktiškai tikslius, bet visuomenės nuotaikas sustiprinti ir pakelti turinčius dalykus. Jis darė tai, ką iš principo turi atlikti mūsų pasąmonė, bandydama suvaldyti ir sustruktūruoti tikrovę, kuri racionaliai atrodo nesuvaldoma ar nepriklausoma nuo mūsų veiksmų.
Nuo pat pirmųjų karo dienų O. Arestovyčius užėmė ramintojo, savotiško karo terapeuto, komunikatoriaus, viešųjų ryšių stiprintojo funkciją.
Tyliai stebėdavau, kaip pažįstami protingi žmonės, patys pripažindami, kad nebūtinai pasitiki viskuo, kas yra pasakojama, bet klausosi O. Arestovyčiaus retorikos, jo balso tembro ar tiesiog sąmoningai konstruojamų pozityviau pakreiptų naratyvų todėl, kad šie ramina. Net ir karo ekspertai, apžvalgininkai, kukliai nutylėdami faktines spragas terapiniuose pasakojimuose, pripažino, kad visuomenės emocinei būklei šie pasakojimai turi akivaizdžios naudos, padeda nepasiduoti nerimui, panikai.
Problema ta, kad po kurio laiko raminamoji funkcija pasipildo ir kitomis, papildomomis, kurios pradeda formuoti jau ir konkretų situacijos vaizdinį, naujus lūkesčius ir apskritai tampa tam tikru tikrovės supratimo pamatu. „Yra taip, kaip pasakoja Arestovyčius.“
Štai nuo šios akimirkos prasidėjo ir toks pats neišvengiamas O. Arestovyčiaus rizikingas žaidimas, bandant išsaugoti savo įtaką auditorijai, išlikti reikalingam politiniame lauke ir pratęsti darbą. Norint tęsti, teko pranašauti, ar suteikti lūkesčius apie konkrečius įvykius ir jų baigtį ateityje.
Kai vis daugiau pranašavimų pradėjo neišsipildyti, pradėjo daugėti akivaizdžių faktinių ar žinojimo klaidų, pranašo būklė pasidarė vis sunkesnė, bet kelias atgal jau buvo neįmanomas. Arestovyčiaus auditorija norėjo ramybės, pozityvių žinių, patikinimų, kad viskas bus tik geriau, o ateities įvykiai yra numatyti ir valdomi kažko, tvyrančio už ramaus balso galios.
Net ir karo ekspertai, apžvalgininkai, kukliai nutylėdami faktines spragas terapiniuose pasakojimuose, pripažino, kad visuomenės emocinei būklei šie pasakojimai turi akivaizdžios naudos, padeda nepasiduoti nerimui, panikai.
Nepaisant to, kad pats O. Arestovyčius per vieną Lietuvoje vykusį renginį „mitu“ pavadino kalbas apie tai, kad jo darbas buvo nuraminti visuomenę, akivaizdu, kad bent jau auditorija iš jo tikėjosi tokios funkcijos ir palaikė jį tol, kol jis sėkmingai tai darė.
Šių metų sausio mėnesį O. Arestovyčius po klaidingų komentarų dėl žmonių gyvybes nusinešusio raketos smūgio gyvenamajam namui Dnipre pasitraukė iš V. Zelenskio administracijos, o rugpjūčio mėnesį M. Feiginas paskelbė, kad jie nutraukia bendradarbiavimą jo kanale. O. Arestovyčius nebeslepia noro pakeisti Ukrainos prezidentą jo poste, suburti savo partiją, viešai kritikuoja karinės vadovybės veiksmus ir strateginius pasirinkimus.
Lapkričio mėnesį rusų opozicijos tinklapiui „Meduza“ duotame interviu O. Arestovyčius kalbėjo ne tik apie savo politines ambicijas, bet ir apie tai, kad Ukrainai reikėtų švelnesnės politikos rusų kalbos atžvilgiu bei išlaukti savaiminio Vladimiro Putino pasitraukimo iš valdžios. Tame pačiame interviu jis pasakojo nesantis Ukrainoje, nes „bijąs sulaikymo“.
Kodėl Arestovyčiaus istorija simboliškai svarbi ir mums? Šią savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis netikėtai atvirai prabilo apie tai, kad Rusijos nepavyksta sustabdyti dabartinėmis priemonėmis ir todėl reiktų skubiai persvarstyti net nacionalinio saugumo koncepciją.
Rusija per šiuos pusantrų metų pademonstravo ne tik abejingumą Vladimiro Putino geopolitiniams pasirinkimams, bet ir tai, ką filosofiškai galime pavadinti valia mirčiai. Politinis ir karinis Putino režimo blefas kol kas atsiperka, nes realios valios priešintis nepademonstravo nei Rusijos visuomenės likučiai, nei didžiausią įtaką Europos politikai turinčios valstybės.
Kol Rusija su nutylėtu pritarimu ar nesipriešinimu suka link karinės ekonomikos, Vokietija ar Prancūzija dar tik svarstymų stadijoje laiko ryškesnius karo pramonės ir karinės struktūros pokyčius. Europos Sąjunga kol kas yra tik situacijos supratimo, bet ne veikimo stadijoje.
Nenuostabu, kad Lenkija jau ėmėsi savarankiškų veiksmų, kurdama didžiausias karines pajėgas Europoje ir modernizacijos planui per artimiausius 12 m. ketina iš viso išleisti 133 mlrd. JAV dolerių. Apklausų duomenimis, 80 procentų lenkų pritaria šiam sprendimui.
Rusija per šiuos pusantrų metų pademonstravo ne tik abejingumą Vladimiro Putino geopolitiniams pasirinkimams, bet ir tai, ką filosofiškai galime pavadinti valia mirčiai.
Lietuvoje kol kas baiminamasi rimtų sprendimų, perjungiant mūsų valstybės funkcionavimą į pasirengimo karui ar bent jau budrumui režimą. Dar labiau šį procesą tikriausiai nustums artėjantis rinkimų periodas, per kurį politikai pasirinks kalbėti visuomenei optimizmą ir ramybę įpūsti turinčiomis temomis apie papildomas išmokas, investicijas ir kitus gerovės idėjos elementus.
Ką reiškia šis užsienio reikalų ministro išstojimas ir pastabos, kurias jis galėtų pritaikyti ir savo partijos lyderiaujamai valdančiajai koalicijai? Tai reiškia, kad vėluodami žengiame į naują karo etapą. Tą etapą, kuriame būsime priversti pereiti nuo Arestovyčiaus tipo pasakojimų, prie realaus veikimo, realių išlaidų ir realių pokyčių, jei norime pasirengti tam, ko realumas atrodo vis artimesnis.
Rusija demonstruoja žymiai aktyvesnę valią mirčiai, nei Vakarai ją kol kas pademonstravo gyvybei. Ir šiame valios kare bei trumpalaikiame Ukrainos kontekste galime konstatuoti Putino režimo pergalę ar bent jau nepralaimėjimą. Vakarų raudonosios linijos peržengiamos kas kartą vis tvirtesniu žingsniu, o Rusijos raudonųjų linijų vis dar baidomasi, bijant pačios ginkluoto konflikto idėjos.
Dabar didžiąja problema taps ne tik tai, kaip priversti su liberalios demokratijos idėja vis rizikingesnius žaidimus žaidžiančius Vakarus paskubinti pasirengimo realiam karui procesą, bet ir pažadinti savo visuomenes iš saldaus Arestovyčiaus sapno. Kaip nustoti raminti ir pradėti komunikuoti apie realų darbą, gerovės paaukojimą, savo dalies biudžete atidavimą ar bendrojo intereso suvokimą.
Štai čia prasideda tikroji lyderystė.
