Aktorius Mindaugas Papinigis ekrane dažniausiai matomas kaip grėsmingas tipas, tačiau gyvenime jis mielas žmogus, namuose auginantis pomidorus, o kartais – prižiūrintis paršelius. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakare su Audrium Giržadu“ aktorius ir prodiuseris pasakoja apie nuotykį Kanų kino festivalyje.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
– Socialinėse medijose pristatai save kaip aktorių, prodiuserį ir pomidorų augintoją. Kaip tavo gyvenime atsirado trečioji profesija?
– Mano draugas Vytautas Medineckas patarė neprirašyti nesąmonių, tik paminėti, kad esu aktorius ir prodiuseris. Bet kai pradėjau vardyti, pagalvojau, kad esu nuobodokas. Užtat per langą pamačiau augančius pomidorus ir pridėjau, kad, be to, dar ir auginu pomidorus.
Pomidorai yra mano pomėgis, man jie yra gražūs, aš juos mėgstu valgyti ir auginti, jų kvapas yra nuostabus.
– Tavo balsas yra tavo išskirtinumas, kaip manai, ar jis tau labiau padeda, ar labiau trukdo?
– Taip yra jau seniai, aš pats pamirštu, manau, kad mano draugai ir artimieji jo taip pat nebegirdi, nemano, kad tas balsas yra kažkoks kitoks. Kartais tai padeda. Esu skambinęs į VMI, jie pasakė – žinau, kas skambina, galit neprisistatyti.
– Naujausias tavo projektas – spektaklis „Naujas gyvenimas“. Ar neužteko tik vaidinti?
– Taip atsitiko, esu aktorius be išsilavinimo. Su bičiuliais sukūrėme kompaniją, maestro Balys Latėnas parašė pirmą pjesę ir mes nusprendėme spektaklį parodyti visai Lietuvai.
Kai jis parašė scenarijų, dar negalėjome sugalvoti pavadinimo. Atsimenu, kad važiavome į susitikimą su partneriais, kelias buvo šlapias, kilau į kalnelį, šiek tiek paspaudžiau automobilio greitėjimo pedalą ir prieš savo akis pamačiau didžiulį briedį. Viskas tarsi sulėtėjo, sekundę pamaniau, kad tas briedis man merkia akį.
Susižvalgėme su prodiuseriu ir jis pasakė: „Aš žinau – naujas gyvenimas“. Net negalėjau pasiginčyti.
– Esi kino aikštele dalinęsis su Benu Kingsley. Kaip sekėsi?
– Tai buvo įspūdinga, abejoju, ar daug žmonių apie tai žino, tačiau į Lietuvą buvo suvažiavę daug didelių aktorių. Tai buvo pirmas toks mano filmas. Kai mane atrinko ten filmuotis, aš nelabai susiejau veido ir pavardės.
Kai jį pamačiau, supainiojau su asistentu, tikrai galvojau, kad jis yra per daug kietas vaikščioti į tokius susitikimus. Tame filme jis nusprendė vaidinti rusiškai, nors, kiek žinau, nešnekėjo ta kalba.
Parepetavome sceną, režisierius paklausė, ar visi patenkinti, nes galime jau skirstytis. Prisėdau, visi tylėjo, o aš pasakiau: „Ne taip reikia kalbėti ta kalba, skambate labai amerikietiškai.“ Stojo mirtina tyla, režisierius nusiėmė akinius ir aš supratau, kad tai Benas Kingsley, jis buvo nustebęs. Tačiau sureagavo labai taktiškai.
– Kanų festivalyje pasirodei su paršiukais – kaip jauteisi?
– Tai buvo gyvenimo kelionė. Su Andriumi Paulavičiumi sėdome į didelį džipą, įsisodinome paršelius, kurie vaidino „Redirected“ filme, ir pasileidome į Kanus. Paršeliai, kaip tikros žvaigždės, turėjo teisę ten pasirodyti.
Prasibrovėme iki kino teatro, sustojome, prie teatro laukė žmonių minia. Aš išlipau, apibėgau automobilį, ant manęs šaukė policininkai, kad patraukčiau automobilį. Pakėliau paršelius, o jie pradėjo neįtikėtinai garsiai žviegti. Visas hektaras žmonių atsisuko, aš norėjau sudegti iš gėdos. Andrius perėmė iš manęs paršelius ir išėjo, o aš šokau į automobilį ir išvykau.
– Ar paršelius parsivežėte į Lietuvą?
– Jie liko gyventi natūraliame ūkyje Prancūzijoje – jiems labai pasisekė, ten gali pasigirti prieš kitus paršelius.
