Kalbėdami apie valstybę dažnai minime sistemas. Švietimo, sveikatos, teisės. Vardijame sistemines, struktūrines jų problemas ir ieškome sisteminių sprendimo būdų. Bet ar nepraslysta pro mūsų akis trivialus faktas, kad sistemą sudaro žmonės ir jų žmogiškoji būtis?
Šią savaitę Lietuvos viešojoje erdvėje nuskambėjo savo noru iš gyvenimo pasitraukusio jauno gydytojo istorija, kuri paskatino paviešinti ir nutylėtą akušerės savižudybės Šiauliuose atvejį. Laikinai savo streiką sustabdė dalis jį tęsusių švietimo darbuotojų profsąjungos atstovų, reikalaujančių geresnių darbo sąlygų ir adekvatesnio įvertinimo.
Apie nepasitenkinimą, motyvacijos stoką ir ateities perspektyvų nematymą kalbama ir kitose sisteminėse – teisėsaugos, teisės, socialinės apsaugos – struktūrose. Ne vienas apžvalgininkas atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės tarnyba vis rečiau traukia ne tik aukšto lygio specialistus, bet ir tuos, kurie tiesiog turi pasirinkimo galimybę.
Neginčysiu, kad dalis šių sistemų problemų yra išsprendžiamos teisingesniu biudžeto padalijimu, struktūriniais pokyčiais ar tikslingesniu prioritetų sudėliojimu. Kartais tam pritrūksta politinės valios, kartais institucinės lyderystės, kartais tiesiog neužtenka pinigų.
Bet dalis sistemos problemų slypi ir tame lygmenyje, kuriame neįmanomi sisteminiai ar politiniai sprendimai. Tai – žmogiškasis lygmuo. Pagarba savo darbui ir pagarba atliekantiems savo darbą viešajame sektoriuje, biudžetinėse įstaigose, užtikrinantiems valstybės funkcionavimą.
Nepagarba, pasireiškianti agresyviu, reikalaujančiu bendravimu ar net smurtu, tapo labai liūdna tendencija, persmelkiančia mokytojų, medikų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos specialistų, pareigūnų darbą.
Politikos marginalai atvirai priešinasi ir skatina priešintis pareigūnams, persekioja ir terorizuoja savo darbą atliekančius vaiko teisių apsaugos specialistus, pagalbą teikiantys skubios medicinos pagalbos darbuotojai ar priežiūros funkciją atliekantys socialiniai darbuotojai susiduria su gyventojų agresija, nuolat abejodami dėl savo saugumo.
Nepagarba, pasireiškianti agresyviu, reikalaujančiu bendravimu ar net smurtu, tapo labai liūdna tendencija, persmelkiančia mokytojų, medikų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos specialistų, pareigūnų darbą.
Įvairias valstybės funkcionavimą užtikrinančias sistemas dalis žmonių paverčia atpirkimo ožiais, išlieja ant jų asmeninį nepasitenkinimą ar pasipiktinimą kitų sistemų veikimu, valstybės politika ar tiesiog faktu, kad ne viskas gali įvykti pagal jų valią.
Jose dirbantys žmonės ne tik nemotyvuojami pačios nuolat atlygiu ar struktūriniais pokyčiais vėluojančios valstybės, bet ir nevertinami ar net žeminami viešųjų paslaugų prieinamumo ir galimybės užtikrintumu įsitikinusios visuomenės: „Aš moku mokesčius ir jūs man turite dirbti!“
Ši bendra tendencija – matyti tik sistemas ir sisteminius jų problemų būdus – dažnai užmaskuoja tai, kad dalyje visuomenės tvyro bendras nevertinimas to, ką turime. Tų žmonių, kurie pašvenčia savo karjerą padėti kitiems, pastangų nureikšminimas.
Didelės dalies valstybės tarnautojų, biudžetinių įstaigų darbuotojų, mokytojų, medikų, pareigūnų darbas yra lemtas jų noro atlikti pareigą, prisidėti prie bendros gerovės, aukštesnio savo profesijos tikslo suvokimo.
Dalį mokytojo algos padengia tai, kad jis gali perteikti žinias ir auklėti būsimas valstybės kartas, prisidėti prie ateities kūrimo. Dalį pareigūno darbo problemų pridengia tai, kad jis junta galintis prisidėti prie tvarkos valstybėje, padėti silpnesniems ar skriaudžiamiems, užkirsti kelią neteisingumui ar nusikaltimams. Dalis jaunųjų medikų lieka Lietuvoje, nes jaučia norą padėti žmonėms, dirbti būtent Lietuvos visuomenei ir jos gerovei. Banalu, bet tiesa.
Šių žmonių aukštesnių tikslų nuvertinimas slypi ne tik sistemoje, bet ir mūsų pačių elgesyje. Irzlaus paciento nurodymai medikams, priešinimasis ir pareigūnų užgauliojimas, nepagarba ir smurtas prieš mokytojus ar tėvų skundai dėl mažiausių smulkmenų, intrigų. Visa tai susideda į bendrąją naštą, kuri kasdien užgula kiekvieno, dirbančio valstybės tarnyboje, pečius.
Jei galėčiau, šių ir dar dešimtmečių atgal valstybininko apdovanojimą įteikčiau savo mamai. Ji iki šiol dirba Panevėžio socialinių paslaugų centre ir ten su kolegėmis bei kolegomis prisideda prie to, kad vieniši, ligoti ar senatvės sustabdyti žmonės gautų socialines paslaugas, rūpybą ar globą. Didžiausia pamoka, kurią gavau iš mamos, visą gyvenimą dirbančios valstybinėse įstaigose, gebėjimas už sisteminių procesų matyti žmogų.
Kai kalbamės apie jos darbą, ji visada mieliau pasakoja apie įdomius ar malonius sutiktus žmones. Buvusias aktores, buvusius sportininkus, rašytojus, skulptorius, inžinierius, ištiktus gyvenimo sunkumų ir paprašiusius valstybės pagalbos. Apie tai, kokie tai išskirtiniai žmonės, kokia sunki šiuo metu jų situacija ir kaip bus įmanoma jiems padėti.
Kai kartais kalba užeina apie biurokratinę naštą, būtinybę rinkti, atsiskaityti, formalizuoti įvairius duomenis, tai atrodo kaip tiesiog papildoma ir pakeliama našta, jei išties matai prasmę savo darbe.
Jei matote pervargusį pareigūną, mediką, nusivylusį ir motyvacijos neberandantį mokytoją, pabandykite padėti ar bent jau neužknisti jų savo akimirkos pasipiktinimu, mažomis intrigomis ar nepagarbiu elgesiu.
Mama išmokė mane vienos svarbiausių pamokų, kurių stengiuosi laikytis ir pats, – tiek dirbdamas universitete, tiek tapdamas įvairių institucijų lankytoju, klientu ar tarpininku – gerbti darbą tų, kurie atlieka jį ir dėl pareigos jausmo, kurie prisideda prie valstybės aparato funkcionavimo. Suteikti jiems papildomą pasitikėjimą, neapkrauti našta, elgtis maloniai ir neužkrauti savo streso ar susierzinimo net tada, kai tai taip patogu ir nemokama.
Mūsų sistemai trūksta ne tik kai kurių sisteminių judesių, bet ir šios paprastos taisyklės laikymosi. Matyti ne tik sraigtą sistemoje, bet ir žmogų. Įvertinti ir suteikti papildomą tikėjimą tiems, kurie keliasi ir eina į darbą tam, kad prisidėtų prie bendros gerovės, atliktų savo pareigą, gautų mažesnį atlygį, nei turėtų gauti, bet išlaikytų tikėjimą savo darbo tikslingumu.
Jei matote pervargusį pareigūną, mediką, nusivylusį ir motyvacijos neberandantį mokytoją, pabandykite padėti ar bent jau neužknisti jų savo akimirkos pasipiktinimu, mažomis intrigomis ar nepagarbiu elgesiu. Galbūt jūs nuimsite bent jau šapą nuo tos naštos kupetos, kuri gali tapti ir perdegimo ar tragiško galutinio apsisprendimo motyvu.
Ne tik valstybė turi rasti pinigų adekvatiems atlyginimams, nevėluoti su jų kėlimu ir viso valstybės aparato atnaujinimu, ryžtis būtiniems pokyčiams, bet ir visuomenė turi jausti pagarbą valstybiniam darbui ir tiems, kurie pasiryžta jį dirbti.
Kiekviena valstybės tarnybos sistema yra žmonių ir žmogiškumo suma.
