Iki Kūčių vakarienės tik 18 dienų. Butaforinis Kalėdų laukimas seniai tapo įprastu. Bet šįmet tas nerimastingo šurmulio procesas, kuris seniai nebesiremia nei į tikrojo Kalėdų kaltininko Jėzaus gimtadienį, nei į kokią kitą tradiciją, startavo stačiai nepadoriai anksti.
Kaunas oficialią miesto eglę išsistatė likus bene daugiau kaip savaitei iki Advento. Bet nors ir tapęs kalėdinio šurmulio čempionu Kaunas kitų miestų nenokautavo. Greičiau jau lygioje kovoje su kitais miestais laimėjo taškais.
Kas tokio atsitiko per 2023-uosius metus nuo Kristaus gimimo, kad žmonės ir miestai tokiu ilgu atstumu iki šv. Kalėdų stato egles, puošia ir puošiasi, tarsi juos kas vytų nematomu botagu? Regis, net pati gamta, po ilgo ir begėdiškai šilto rudens smarkiai iš kalno viską klojanti sniegu, lekuoja į taktą lekiantiems lietuviams.
Žinoma, čia pat lengvai galima būtų numoti į tokį priekabiavimą ranka. Kada ir kaip norim, tada ir taip puošiamės, juolab vis daugiau žmonių turi už ką, tai nėr ko čia davatkiškai kabinėtis.
Žmogus yra pats gajausias šios žemės padaras, jis kabinasi į gyvenimą ir jo tikrą bei tariamą pažangą, planuoja pajamas ir pelnus, vaikų gyvenimą ir savo atostogas net tada, kai bombos sproginėja kieme, ir tai yra gerai. Kaip sako žemaičiai, gyvas į žemę nesulįsi.
Tai gal ir nėra blogai, kad mesdamasi į Kalėdų šurmulį gera savaite anksčiau nei ankstesniais metais, Lietuva bando nors trumpam užsimiršti – atsiriboti nuo ne pačios šviesiausios tikrovės?
Artėja antrosios šv. Kalėdos su Rusijos karu prieš Ukrainą. Šįmet prie šito karo dar prisidėjo antras karas – „Hamas“ užpuolė Izraelį. Rusija kursto karo židinius Balkanuose ir Pietų Amerikoje. Agresijos neslepia Kinija ir Iranas.
Todėl už puošnių miestų eglių, gražių kalėdinių miestelių ir nuo valgių lūžtančių stalų šįmet geopolitinio optimizmo bus daug mažiau nei buvo pernai.
Kūčių rytą sueis metai ir dešimt mėnesių nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Ir galo šitam baisiam karui nematyti. Tiesą sakant, daugėja ženklų, jog nematyti gero galo šitam karui. Vakarų civilizacijos parama ginklais Ukrainai dar labiau nei pernai yra nepanaši į kalėdinę pasaką.
Kuo ilgiau tęsis šis karas, tuo garsiau skambės klausimas, o kiek dar ilgai Ukrainos tauta upėmis lies savo kraują, mokės savo žeme, miestais ir turtu už tai, kad mes, lietuviai ir vokiečiai, lenkai ir latviai, galėtume daugiau nei mėnesį švęsti Kalėdas ir planuoti kitos vasaros atostogas?
Jei mūsų pirkliškas požiūris į pagalbą Ukrainai nepasikeis, stos laikas, kai Ukraina nebeturės jėgų priešintis. Kas būtų po to, irgi nesunku numanyti. Rusijos galvažudžių ir prievartautojų armada būtų iškart perkelta prie Lietuvos ir Lenkijos sienų. Tada jau patiems tektų spręsti tą pačią lygtį, kurią savo krauju sprendžia ukrainiečiai.
Lietuvis stumia net mintį tokią tolyn. Net prezidentas, ministrai ir generolai to nenori girdėti. Bet ji sklando ore. Gal ir todėl Lietuva šįmet taip skubėjo nuspausti Kalėdų mygtuką. Pasakoj visada gražu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
