Ieva Dremaitė gimė Lietuvoje, mokyklą lankė Vokietijoje, o nuo studijų laikų gyvena Austrijos sostinėje Vienoje, kuria susižavėjo dar vaikystėje, išvydusi filmą „Sisi“. Dabar ji sako niekur kitur savęs neįsivaizduojanti, taip pat patikina – labai pasiilgsta tėvynės, kurią paliko būdama šešerių. „Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą jaučiu, kad tai mano namai“, – šypteli ji ir iki šiol graudinasi prisimindama šių metų „Euroviziją“, kurios atidarymo ceremonijoje nešė Lietuvos vėliavą.
Su Ieva susitikome Vienoje – ji pirmoji pasveikino į Austrijos sostinę atvykusią Lietuvos „Eurovizijos“ delegaciją su Lion Ceccah priešakyje. Būtent Ieva su dar dviem savanoriais – ukrainiete Katia ir vengru Balintu – buvo paskirti pagelbėti mūsų komandai eurovizinėje kelionėje. Tiesa, įdomu tai, kad ši „Eurovizija“ Ievai – nebe pirmoji.
– Žinau, kad savanore buvote ir 2015-aisiais Vienoje vykusioje „Eurovizijoje“, kur mūsų šaliai atstovavo Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos duetas.
– Prieš 11 metų viskas buvo kitaip – tuo metu buvau tik prieš pusmetį atsikrausčiusi į Vieną ir pradėjusi studijas. Ir man patikėtos užduotys buvo kitos – anuomet dirbau ne su Lietuvos delegacija, o buvau ten, kur reikėjo mano pagalbos – „Eurovizijos“ kaimelyje, arenoje esančiame žiniasklaidos centre, atidarymo šventėje...
Šįkart su dar dviem savanoriais rūpinomės Lietuvos komanda ir stengėmės jiems pagelbėti visuomet, kai reikėjo mūsų pagalbos. Taigi vien jau dėl to abi patirtys sunkiai palyginamos ir labai skirtingos, tačiau abi liekančios atmintyje ir širdyje, ypač šių metų patirtis, kai tiek daug laiko praleidau drauge su mūsų delegacija.
– Dar pamenu, kaip džiaugėtės, kad būtent jums patikėta nešti Lietuvos vėliavą per oficialią 70-osios „Eurovizijos“ atidarymo ceremoniją.
– Tuo metu vos neapsiverkiau. Dar ir dabar graudinuosi prisimindama – buvo labai graži, jautri akimirka. Tikrai labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę ir labai didelę garbę nešti vėliavą bei turkio spalvos kilimu žengti kartu su mūsų atstovu Lion Ceccah, Audriumi Giržadu ir Vitalijumi Gyliu. Toji akimirka išties visada liks mano širdyje.
– Įdomu, kad Lietuvą palikote kur kas seniau, nei persikėlėte į Vieną, tiesa?
– Tiesa, Lietuvoje gyvenau iki šešerių, ten ėjau į darželį, tačiau pirmąją klasę pradėjau lankyti Vokietijoje, kur persikėlėme dėl mamos darbo. Ten prabėgo mano vaikystė, paauglystė, augau daugiausia kalbėdama vokiškai – lietuviškai bendraudavau tik su mama ir giminėmis.
Kaip sakau, šeimą turėjau palikti du kartus – vieną kartą Lietuvoje, antrąkart – Vokietijoje. Nors tai nelengva, labai džiaugiuosi, kad atvykau į Vieną. Dabar neįsivaizduoju savęs gyvenančios niekur kitur.
– Kas atvedė jus į Vieną?
– Vokietijoje ir Austrijoje labai populiarus 1955-ųjų filmas „Sisi“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Romy Schneider. Juostoje labai romantiškai pateikiama ir Sisi vadintos Austrijos imperatorienės Elžbietos bei Pranciškaus meilės istorija, ir pati Viena, užbūrusi nuostabiais vaizdais ir puošniais rūmais. Būtent dėl filmo tiesiog įsimylėjau šį miestą.
Kai baigiau mokyklą, teko apsispręsti, ką veiksiu toliau – keliausiu, studijuosiu ar siesiu ateitį su sportu, mat 13 metų iki tol profesionaliai lankiau dailųjį čiuožimą. Galiausiai apsisprendžiau studijuoti universitete.
Kadangi bakalauro studijos čia trunka trejus metus, pamaniau, jog galbūt tai būtų puiki proga išpildyti svajonę ir įsikurti Vienoje, bent kol studijuosiu. Galvojau, kad jei jau labai nepatiks, grįšiu po metų ir ieškosiuosi kitų studijų Vokietijoje. Nors šiek tiek nerimavau, kažkodėl širdyje vis tik jaučiu, kad Vienoje man labai patiks. Be to, mano mama visada labai rėmė mano sumanymus ir suteikė man laisvę pačiai priimti sprendimus, už tai jai esu labai dėkinga.
Taigi baigiau čia žurnalistikos ir komunikacijos studijas, kuriose įgijau ir puikius rinkodaros specialisto pagrindus, kas man labai praverčia dabartiniame darbe – administruoju socialinius tinklus didelėje kompanijoje.
– Nebečiuožiate?
– Ne, pradėjusi studijuoti su čiuožimu atsisveikinau. Tiesa, prieš septynerius metus Vienoje pradėjau šokti. Iš pradžių šokau ansamblyje, tokiame kaip Klaipėdoje esantis Lotynų Amerikos sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“. Čia taip pat turime labai stiprią komandą, kuri jau ne vienus metus užima 2-ą vietą pasaulio čempionate, nusileisdami tik kolektyvams iš Vokietijos.
Tiesa, toje komandoje jau kurį laiką nebešoku – atsiskyriau ir pradėjau šokti su partneriu. Iki šiol kas savaitę treniruojuosi po 15–20 valandų. Nors tokiame sporte norint ko nors pasiekti geriausia treniruotis nuo vaikystės, mudu su partneriu visai nemažai pasiekėme – drauge esame iškovoję nemažai medalių, Austrijos čempionate dukart iškovojome 3-ią vietą. Labai tuo didžiuojuosi. Ir kitiems norėčiau palinkėti neapleisti savo svajonių, nebijoti bandyti – kol turite noro ir užtenka energijos, išnaudokite progą. Man labai gražu matyti, kaip mūsų studijoje treniruojasi šokėjai, kuriems jau per 50 ar 60 metų, kad net jei augdami ir neturėjo galimybių šokti, dabar vis tiek grįžta prie to, apie ką galbūt seniai svajojo.
– Užsiminėte, kad nebenorėtumėte gyventi niekur kitur. Net ir Vokietijoje?
– Kol kas net ir Vokietijoje. Iš tiesų galiu patikinti, kad Viena ne veltui jau ne kartą buvo pripažinta geriausiu miestu gyventi Europoje. Ji tikrai tokia ir yra. Be to, kad čia daugybė nuostabių parkų, rūmų, o vasarą čia – tiesiog pasaka, yra ir labai daug kasdienių smulkmenų, kurios smarkiai prisideda prie gyvenimo kokybės.
Visų pirma, Viena – labai saugus miestas. Kaip moteris, niekada nejaučiau jokios baimės ar nesaugumo – ir naktį sumaniusi pasivaikščioti, galėčiau drąsiai eiti gatve. Net mano mama sako, kad žinodama, jog gyvenu Vienoje, dėl mano saugumo jaučiasi rami.
Antra, man labai patinka, kad Vienoje labai patogiai išvystytas viešasis transportas ir gali lengvai nuvykti visur, kur nori. Tai tik dalis privalumų, kurių turi gyvenimas Austrijos sostinėje.
Tiesa, kalbant apie vieniečius, čia vartojama frazė „Wiener Grant“ vietinių nemandagumui apibūdinti. Sakoma, kad šiuo atžvilgiu Viena prilygsta Paryžiui. Tačiau negali turėti visko (nusijuokia).
– O ar į Lietuvą dažnai grįžtate?
– Mano močiutė, krikšto tėvai, pusseserė ir pusbrolis gyvena Lietuvoje, tad stengiuosi bent kartą per metus juos aplankyti. Galbūt tai nėra daug, bet man labai svarbu puoselėti ryšį su jais, su savo šaknimis. Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą jaučiu, kad tai mano namai, nors galbūt aplinkiniai ir nelaiko manęs lietuve, nes nuo mažų dienų gyvenu Vokietijoje. Tiesa, ir Vokietijoje išgirstu, kad mano akcentas jau pasidarė austriškas, o Vienoje mano akcentą vadina vokišku.
Kad ir kaip būtų, Lietuvos visada pasiilgstu cepelinų, pasiilgstu močiutės šalia. Mano mamos tėvai jau mirę, tad skaudu ir apmaudu, kad kartu praleidome ne tiek daug laiko. Tačiau toks gyvenimas.
Lietuva yra mano šaknys, man įdomu, kas ten vyksta, todėl kiek pavyksta domiuosi jos aktualijomis. Vis tiek viskas, kas ten vyksta, paliečia širdį.
