Vilniaus triukšmą buvusi sunkiojo roko grupės „Black Spikes“ būgnininkė Mantė Gužėnaitė prieš kelerius metus su vyru britu Adamu, kuris yra kompiuterių specialistas, iškeitė į Biržų rajono Smilgių kaimą. Šio ir Saločių kaimo Pasvalio rajone, kur dirba, kasdienos tėkmė užpildė sielas ramybe, bet ir būgnai niekur nedingo.
Dabar Saločių kultūros namų renginių vadybininkė Mantė moko vietos vaikus muzikuoti – muši būgnus, bet groja ir kapelose bei rengia vietos bendruomenėms šventes.
„Tyla, streso mažiau, gyvulėlių turime, ožkyčių turime, katytė su kačiukais atėjo, neišmesi juk, priėmėme. Ramybės tiek, kad net į Panevėžį nuvažiavus, nors nėra labai didelis miestas, atrodo, kad visko per daug“, – ką atradusi Smilgiuose ir Saločiuose, pasakojo Mantė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedroje M. Gužėnaitė įgijo mušamųjų instrumentų specialybę. O dabar ji vadovauja Saločių kultūros namų jaunimo muzikos grupei „Srovė“. M. Gužėnaitė mušamaisiais groja Saločių kapeloje „Ont Mūšos“, Smilgių kapeloje „Lakštupė“.
Kai dar gyveno sostinėje, grojo ne tik merginų sunkiojo roko grupėje „Black Spikes“, bet ir afrikietiškos muzikos grupėje „Kuti Kuti“, Vilniaus universiteto orkestre, aktorės Eglės Ancevičiūtės grupėje. Vilniuje ji dirbo ir muzikos mokytoja gimnazijoje, ir muzikos mokytoja.
Vaikų mėgstamiausia – „Nirvana“
Saločiuose Mantė jaunimo grupę „Srovė“ moko groti būgnais. Pati būgnininkė šiame kolektyve ima į rankas bosinę gitarą, mat nė vienas paauglys ja negroja.
„Man tai iššūkis. Mokausi groti bosine gitara. Jie mokosi, aš mokausi. Faina. Be viso to užsisėdėtum“, – pasakojo Mantė.
Ką „Srovė“ groja? Tarkime, grupės „Nirvana“ dainas.
„Kai buvau paauglė, irgi tą patį grojau. Žiūriu, per šitiek metų niekas nepasikeitė. Vaikams „Nirvana“ yra kažkas tokio. Kuriame ir savo dainas po truputį. Tik praėjusį birželį susikūrėme, tai reikia ir instrumentą, ir vieniems kitus pažinti. Labai skatinu groti ir lietuvišką muziką, dainuoti. Vaikams Andrius Mamontovas patinka.
Vaikai turi savo nuomonę: jei patinka, tai patinka, jei ne – neįdomu. Ir aš juos suprantu. Esu lygiai tokia pati“, – netramdo šypsenos Mantė.
Muzikantė džiaugiasi, kad vaikams pavyko susitelkti, gražiai bendrauti, nesipykti, tiesiog draugauti. Bent jau nesipliekti dėl to, kokią dainą rinksis groti ir dainuoti.
„Džiugu, kai ateina motyvuoti vaikai, kažko nori, nori sukurti, patobulėti. Būtų smagu, kad jų būtų daugiau, bet nieko nepadarysi, visur vaikų mažėja“, – sako M. Gužėnaitė.
Skirtumo tarp Vilniaus ir kaimo vaikų ji neįžvelgia. Sako, kad jei nori, visur visko gali imtis, tiesa, sostinėje daugiau galimybių. Tą Mantė pripažįsta.
„Muzikavimas leidžia atsiskleisti fantazijai, suteikia disciplinos. Jei nesimokysi, tai nieko ir nemokėsi. Vis tiek turi prisėsti ir po pamokų pagroti, pačiupinėti instrumentą. Taip pat muzika duoda socialinių įgūdžių – juk išvažiuoji, kažką pamatai, susipažįsti, muzika ir protą lavina. Manau, kad daug ką suteikia muzika“, – kalbėjo M. Gužėnaitė.
Anksčiau Mantė turėjo ir mažesnių vaikų grupę.
„Šiais metais mažiukų grupės nerinkau – laiko pritrūko, bet kitais metais planuoju. Reik užauginti būgnininkų“, – sakė M. Gužėnaitė.
Nuo būgnų skuba į kapelas
Jei jau įsitrauki į kaimo bendruomenės gyvenimą, tai turi daryti neatmestinai ir tikrai ne viena koja. Tai patyrė ir Mantė. Tad ji muzikuoja Saločių ir Smilgių kaimo kapelose.
Maža to, Mantė dar groja ir grupėje „Muzikinis atvirukas“ – šiame kolektyve muzikuoja vienas pasvalietis, du biržiečiai ir ji, būgnininkė.
„Turime tris programas. Yra vaikų spektaklis, režisierė – Loreta Gasiūnaitė, ji pagal Sigito Gedos eiles pastatė spektaklį. Su juo važinėjame po darželius, pradines mokyklas. Tai toks šiltas, kultūringas spektaklis vaikams. Labai talentinga mūsų režisierė“, – pasakojo Mantė.
Dar neseniai ji turėjo daugiau muzikinės veiklos, bet teko ją apkarpyti.
„Žinote, kai kiekvieną vakarą repeticijos, o savaitgaliais – koncertai, tenka kažko atsisakyti“, – pasakojo Mantė.
Būgnai padeda išsilieti
M. Gužėnaitė pati būgnais susidomėjo vaikystėje. Tiesa, nuo pirmos klasės skambino fortepijonu. Bet pusbrolio draugai turėjo grupę, kuri ir pakeitė gyvenimą.
„Kartą nuėjome pasiklausyti, ir mane būgnai pakerėjo. Paprašiau mamos, kad nupirktų būgnus. Nupirko. Subūrėme su keturiomis klasės draugėmis grupę“, – pasakojo M. Gužėnaitė.
Ši patirtis ilgainiui nulėmė ir tai, kad Mantė pasirinko mušamųjų studijas.
„Būgnai leidžia išsilieti. Išsilieji ir gali ramus toliau eiti“, – apibūdino M. Gužėnaitė.
Moteris sako, kad muzikantų šeimoje nebuvo, ji pirma tokia, tiesa, močiutė giedodavo bažnyčioje.
Į miestą grįžti nenorėtų
Mantė gimė ir augo Panevėžyje, paskui studijavo Vilniuje, Nyderlanduose. Lietuvos sostinėje iš viso praleido dešimt metų.
„Per koronaviruso pandemiją supratome, kad norime į kaimą. Atrodė, kad niekur išeiti negali, atsibodo Vilnius... Miestas, šurmulys... Panorome į kaimą“, – pasakojo M. Gužėnaitė.
Smilgiai nebuvo itin savi, bet ir ne svetimi – Mantės tėvai kilę iš Pasvalio rajono, tiesa, iš kitų miestelių. Bet tarmė ta pati, šypsosi muzikantė.
O Saločiuose Mantė, kaip pati apibūdina, dirbti pradėjo atsitiktinai. Prieš porą metų su Smilgių kapela ji atvyko į Saločius koncertuoti. Taip ir paaiškėjo, kad Saločiuose reikia kultūros darbuotojo.
„Žinoma, kiekvienam skirtingai. Vieniems reikia kaimo, kitiems – judesio. Judesio ir man reikėjo, kai buvau jaunesnė. Bet dabar nebenorėčiau grįžti į miestą. Net į Biržus ar Pasvalį“, – sakė M. Gužėnaitė.
Smilgiuose ji su vyru augina ir ožkyčių, ir vištyčių. Tiesa, ūkininkais savęs nevadina, daugiau dėl „pasibovijimo“, sako Mantė.
„Kaimo bendruomenė mus priėmė šiltai. Ir patys prisidedame kuo tik galime – ir pagroju, ir kitur dalyvaujame. Ir kaimynai labai geri, mes labai patenkinti“, – pasakojo moteris.
Kas virkdys armoniką?
Mantė, mušanti būgnus, vietinių nestebino. Kai kas paklausdavo, kodėl būtent būgnai, bet tik tiek, o su stereotipais būgnininkė nesusidūrė.
„Visi džiaugėsi, kad jaunas žmogus eina groti, kad visur dalyvauja. Juk mažėja muzikantų, mažėja išvis kažką darančių žmonių. O kai senoji karta išeis, nė neįsivaizduoju, kas gros, tarkime, armonika. Daugiausia kapelose armonika groja vyresni žmonės, o jaunimas nelabai to imasi, bent jau kiek matau. Profesionalų yra, bet mėgėjų mažai“, – apgailestavo M. Gužėnaitė.
Pasak jos, prie stalo ar šiaip susibūrimuose tokie instrumentai, kaip kad virkdoma armonika ar traukiamos liaudies dainos suteikia kitokių spalvų.
„Gaila, kad ši kultūra dingsta. Teko truputį padirbti muzikos mokytoja, mačiau, kad maži vaikai liaudiškų dainų nebemoka. Močiutės nebemoko anūkų tų dainų“, – sakė Mantė.
Kviečia į Antanines ant Mūšos
Tiesa, M. Gužėnaitė džiaugiasi, kad vietos šventės sutraukia ne tik vietos gyventojų. Tarkime, į tradicinę Antaninių ant Mūšos upės šventę, rengiamą birželio viduryje, susirenka apie tūkstantį žmonių.
„Kasmet būna skirtinga tema, rengiame teatrališką eiseną per Saločius. Upe vyksta laivų regata. Žmonės pavadina laivus pagal temą. Yra buvusios Niujorko, Indijos temos. Įspūdinga. Kas nematė, kviečiu atvykti“, – šypsodamasi sako.
Žinoma, čia groja ir vietos kapelos, atvyksta ir žvaigždžių iš atokiau, vyksta lazerių šou, o galiausiai surengiama diskoteka.
Gausiai jaunimo sulaukia ir kitas renginys – „Debesuotas piknikas“.
„Yra ką veikti Saločiuose. Smagu, kai susirenka daug žmonių“, – patikina Mantė.
