Pasitikėjimas yra viena svarbiausių sąlygų nuolatiniams ir dalykiškiems santykiams. Geri santykiai tarp žmonių yra tarsi sparnai, nešantys mus į sveiką ir visavertį gyvenimą. Pasitikėjimas – itin svarbi žmonijos vertybė. Paprastai pasitikėjimą suprantame kaip moralinę sąvoką. Veiksniai, nulemiantys pasitikėjimą yra sąžiningas ir atviras bendravimas, gebėjimas įsiklausyti į kito nuomonę, net su ja ir nesutinkant, pažadų laikymasis, įsipareigojimų vykdymas, nusiteikimas padėti.
Esant socialiniam pasitikėjimui visuomenės nariai linkę geranoriškai bendradarbiauti, o politinis arba institucinis pasitikėjimas rodo pasitikėjimą politinėmis institucijomis, valdžios atstovais.
Iš gyvenimiškos patirties žinome, kad žmogus, mus apgavęs, nesilaikęs duoto žodžio ar kitaip mus nuvylęs, nevertas pasitikėjimo. Ne veltui liaudyje sakoma: „Pasitikėjimas brangesnis už auksą“ arba „Netekti pasitikėjimo lengviau, negu jį susigrąžinti“. Tiesa, nereikėtų pamiršti ir Senekos įžvalgos, kad ir pasitikėjimas visais, ir netikėjimas niekuo yra yda.
Skandinavijos ir kitas Šiaurės regiono šalis (Norvegija, Švedija, Suomija, Danija, Islandija) nuolat aptinkame laimingiausių pasaulio valstybių pirmame dešimtuke. Šiose šalyse vyraujantis pasitikėjimas ir yra viena iš svarbiausių laimės priežasčių. Pasitikima ir vienas kitu, ir valstybe.
Pasitikėjimas yra bendrystės dvynys. Todėl dauguma šiauriečių kuria ir stiprina visuomenę, kurioje nebūtų atstumtųjų, nebūtų „jie“ ir „mes“. Visuomenė yra pilietiška – aktyvi ir neabejinga, moka susivienyti dėl bendrų tikslų ir daug nuveikia vietinių bendruomenių labui.
Minėtose valstybėse reguliuojama itin daug įvairių gyvenimo sričių, tą atlieka skaidriai ir veiksmingai dirbantys valstybės tarnautojai. Tad netenka stebėtis ir tuo, kad Šiaurės šalyse mažas korupcijos lygis. Šių šalių piliečiai pasitikėjimo aplinkoje jaučia buvimo kartu džiaugsmą ir mėgaujasi gyvenimu. Taigi, pasitikėjimas – kelias į laimę ir gerovę. Tik pastaraisiais metais kai kurios šio regiono valstybės, pavyzdžiui, Švedija, patiria tam tikrų iššūkių dėl gausios imigrantų bendruomenės.
Stebint pasitikėjimo įvairiomis institucijomis tendencijas Lietuvoje, galima teigti, kad pasitikėjimo trūkumas tampa mūsų visuomenės skiriamuoju bruožu. Nuoseklius pasitikėjimo institucijomis tyrimus „Vilmorus“ vykdo nuo 1998 metų. Tyrimai rodo, kad pasitikėjimas policija ir kariuomene padidėjo labiausiai. Jeigu 1998 m. policija pasitikėjo tik maždaug penktadalis gyventojų, tai 2025 m. pabaigoje – jau du trečdaliai. Veiksmingiau gindama, saugodama ir padėdama visuomenei, ji pelnytai tapo labiau gerbiama institucija. Deja, neseniai vėl šaukštas deguto pateko į medaus statinę – sulaikyta dešimt policijos darbuotojų, kurie galimai prisidėjo ir prie kontrabandos, ir mūsų oro uostų darbo trikdymo.
Ženkliai padidėjo pasitikėjimas mūsų kariuomene, kurioje įvyko ir vyksta daug teigiamų poslinkių. Nagrinėjamu laikotarpiu pasitikėjimas kariuomene nuo 30 proc. išaugo daugiau kaip dvigubai. Tiesa, dažnėjantys dronų skrydžiai į mūsų šalies teritoriją gali pakoreguoti pasitikėjimą.
Nagrinėjamu laikotarpiu padidėjo pasitikėjimas savivaldybėmis ir teismais, tačiau jis tebėra mažas, ypač teismais. Šiomis institucijomis pasitiki atitinkamai 34 ir 25 proc. gyventojų. Didesnė visuomenės dalis mano, kad deivės Temidės teisingumo svarstyklėms reikia kapitalinio remonto. Anot „Vilmorus“, labiausiai pasitikima ugniagesiais. Jais pasitiki devyni iš dešimties apklaustųjų.
Lietuva išsiskiria Europos Sąjungoje žemu pasitikėjimu svarbiausiomis valdžios institucijomis. Nerimą kelia ne tik tai, kad jis yra žemas, bet dar ir turi tendenciją mažėti. Mūsų visuomenė mažiausiai pasitiki Seimu ir partijomis. Šiuo metu Seimu pasitiki tik kas dešimtas, o partijomis tik 6 proc. gyventojų. Beje, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Seimu pasitikėjo 70 – 80 proc. šalies gyventojų.
Panašu, kad partijos ir jų atstovai Seime pradėjo teikti prioritetą ne valstybės reikalų sprendimui, bet savo partijų, o kartais ir dar siauresniems interesams. Žmonės pasigenda atsakomybės, teisingumo, pažadų vykdymo, elementarių moralinių nuostatų laikymosi. Pasitikėjimo Seimu tikrai nedidina vadinamųjų „čekiukų“ bylos, taip pat padažnėję Generalinės prokurorės apsilankymai Seime dėl parlamentarų teisinio imuniteto panaikinimo. Bet net ir tokiais atvejais Seime kartais suveikia posakis „varnas varnui akies nekerta“.
Vyriausybe 1998 m. pasitikėjo maždaug kas trečias, o dabar tik kiek daugiau nei kas dešimtas gyventojas. Didesnio pasitikėjimo sulaukia Prezidentūra, tačiau pasitikėjimas ir šia institucija sumažėjo nuo 67 proc. 1998 m. iki 28 proc. 2025 m gruodyje. Pasitikėjimas pagrindinėmis valdžios institucijomis buvo dar labiau pakirstas po Registrų centro duomenų nutekinimo ir bandymo šį faktą nuslėpti.
Nepasitikėjimas žaloja demokratiją, ekonominę veiklą ir valstybės valdymą. Nepasitikintys valdžia linkę nemokėti mokesčių, nedalyvauti rinkimuose ir kituose valstybės valdymo procesuose. Korupcijos apraiškos aukščiausiuose politikos ešelonuose, pasitikėjimo svarbiausiomis institucijomis dykumėjimas žada „aukso amžių“ naujoms politinėms jėgoms. Ar jos tuo pasinaudos? Parodys jau kitąmet vyksiantys savivaldos rinkimai.
Neseniai Lietuvoje išryškėjo dar viena itin pavojinga tendencija – dvigubai sumažėjo pasitikėjimas žiniasklaida. Nuo 66 proc. 2000 m. iki 33 procentų. O juk žodžio laisvė ir teisė į informaciją yra vienas iš svarbiausių demokratinės valstybės pagrindų. Nejaugi žurnalistai nustojo teikti teisingą, patikrintą ir nešališką informaciją? Gal sumažėjo pagarba kitaip manančių žodžio laisvei ir dėmesys visuomenės įtraukimui į atviras diskusijas?
Atsakymų į šiuos ir panašius visuomenėje kylančius klausimus pirmiausia turėtų ieškoti pati žiniasklaida. Kol neatsiras savikritiško mąstymo ir nebus priimti atitinkami sprendimai, alternatyvios žiniasklaidos srautai tik didės.
Daug kas pasigenda bažnyčios aktyvumo mūsų visuomeniniame gyvenime. Tiesa, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Taigi, bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla yra galima. Svarbu, kad veikla neprieštarautų Konstitucijai. Atrodo, kad toks bažnyčios pasyvumas turi įtakos ir pasitikėjimui ja. Dabar bažnyčia pasitiki mažiau kaip pusė Lietuvos gyventojų.
Prisiminkime netolimą istoriją. Net keturi kunigai buvo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, o Lietuvos katalikų bažnyčios kronika sovietmečiu teikė mūsų tautai stiprybės kovoje už nepriklausomą ir demokratinę valstybę. Mažėja pasitikėjimas ir pasaulietiniu mokymu bei auklėjimu.
Čia nagrinėjau „Vilmorus“ tyrimo rezultatus. Naujausi „Baltijos tyrimų“ duomenys kiek palankesni kai kurioms institucijoms, bet tai esmės nekeičia. Tendencijos ilgesniu laikotarpiu išlieka tos pačios.
Labai neramu, kad socialinio ir politinio pasitikėjimo likučiai ir toliau barstomi, nors gyvename fizinio tautos nykimo, geopolitinių grėsmių ir pasaulinių įtampų akivaizdoje. Tai ypač pavojinga mūsų saugumui, mūsų valstybei. Gal didesnės atsakomybės galėtų imtis tie politikai ir visuomenės veikėjai, kuriais visuomenė pasitiki labiausiai?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
