Ką mums šiandien reiškia Pirčiupiai? Bandyčiau spėti – nelabai daug ir tikrai mažiau nei Rainiai, Tuskulėnai, Genocido aukų muziejus ar čekams Lidicė. Ir čia, matyt, jau mūsų istorinės vaizduotės žaidimai: bandau įsivaizduoti, kaip būtų, jei Pirčiupių žudynes būtų įvykdžiusi NKVD? Esu beveik įsitikinęs, kad ši vieta būtų tapusi viena iš svarbiausių mūsų atminimo kultūros centrų. Galima manyti, kad nacių okupacija lietuvių sąmonėje neįsirėžė taip giliai kaip sovietinė, nors buvo ne mažiau brutali.
Kita priežastis – Pirčiupiai, matyt, daugeliui vis dar siejasi su sovietine propaganda, su kodu „LTSR“, nors išties tai tebuvo paprastas dzūkų kaimas, kurį sunaikino baudžiamasis SS dalinys.
Pirčiupiai buvo pirmoji didelė nacių okupacijos laikotarpio masinių žudynių vieta, kurioje LSSR valdžia nutarė įsteigti „hitlerinio teroro aukų“ memorialą. 1957 metais, taigi chruščiovmečiu, buvo paskelbtas vienas iš pirmųjų atvirų architektūros konkursų LSSR paminklui Pirčiupiuose sukurti, o konkurso nugalėtojo Gedimino Jokūbonio Pirčiupių Motinos atidengimas ir muziejaus atidarymas 1960 m. tapo respublikinės reikšmės įvykiu. Apie Pirčiupius LSSR žinojo ir buvo lankęsi daugelis, o šio kaimo sunaikinimas sovietiniame pasakojime vis lygintas su panašiais Čekoslovakijos Lidicės, Prancūzijos Oradūro prie Glano, Baltarusijos Chatynės ir kitų kaimų, kuriuos sunaikino nacių Vokietijos baudžiamieji daliniai, likimais.
Pirčiupių istoriją LSSR populiarino ir meno kūriniai: Justino Marcinkevičiaus poema Kraujas ir pelenai (1960), Teisučio Makačino kantata Pirčiupio pelenai (1960) ir ypač rež. Almanto Grikevičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus filmas Faktas (1980); užsienyje, tarptautiniame Kanų filmų festivalyje ši kino juosta rodyta skambesniu pavadinimu Nulinė kraujo grupė.
Šiuo tekstu pabandysiu rasti atsakymų į keletą, mano galva, svarbių klausimų: kodėl šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigoje LKP(b) CK atkreipė dėmesį būtent į Pirčiupių istoriją; kodėl tai atsitiko būtent šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigoje; kokius šio kaimo sunaikinimo vaizdinius buvo bandoma įdiegti į LSSR gyventojų istorinę sąmonę? Pagaliau, kodėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti savą atminimo politiką, Pirčiupių istorija netapo nacionaliniu mastu svarbia Lietuvos atminimo vieta? Kur ieškoti tokio, sakyčiau, „drungno“ Pirčiupių tragedijos marginalumo Lietuvos atminimo kultūroje priežasčių: pačioje istorijoje, o gal ypač intensyvioje Pirčiupių istorijos panaudoje propagandai LSSR ir kontrreakcija į šią panaudą?
Birželio 3-ioji
1943 metų pabaigoje Rūdninkų giria – didžiausias Lietuvos miškų masyvas, susisiekiantis su Gudų giria Baltarusijoje – tapo aktyvių sovietinių partizanų, lenkų pogrindžio kovotojų, spontaniškai ir valdžios įsakymais susibūrusių lietuviškųjų kaimų savisaugininkų, nacių karinių ir policinių formuočių veikimo bei susirėmimų teritorija ir bene stipriausios įtampos zona nacių okupuotoje Lietuvoje. Skaičiuojama, kad 1944 m. Rūdninkų girioje būta apie 2 tūkst. sovietinių partizanų ir su jais besislapstančių žmonių, į kuriuos vietinių gyventojų požiūris buvo iš esmės neigiamas, netgi priešiškas, o tai kėlė rimtą rūpestį šių partizanų veiklos organizatoriams.
Abipus Vilniaus–Eišiškių plento išsidėsčiusią Pirčiupių gyvenvietę, kurią supo Rūdninkų giria, sudarė dvi gyvenvietės: Senieji ir Naujieji Pirčiupiai. Tarpukariu kaimas priklausė Lenkijos Respublikai, o pagal 1939 m., kartu su 1922 m. Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto dalimi, sugrįžo Lietuvai. Žurnalisto Vinco Uždavinio (1902–1983) duomenimis, Naujuosiuose Pirčiupiuose (jie išsidėstę dešinėje plento į Eišiškes pusėje) 1944 m. vasarą nuolat gyveno 36 lietuvių (dzūkų) šeimos, iš viso 143 asmenys. Maždaug 7 km nuo Pirčiupių bazavęsi sovietiniai partizanai užmezgė (savanoriškai ar priverstinai) ryšį su pavieniais kaimo gyventojais.
1944 m. birželio 3 d. vienas iš sovietų diversantų būrių kelyje Eišiškės–Vilnius 1,5 km nuo Pirčiupių kaimo užpuolė SS ir policijos 16-ojo pulko konvojų. Nuo minų ir kulkų žuvo 6 esesininkai, 8 dingo be žinios, vienam pavyko pabėgti. Tos pačios dienos vidurdienį iš Eišiškių atvykę to paties pulko kareiviai, vadovaujami Lietuvos generalinės srities kovos su partizanais štabo vado Valterio Titelio (Walter Titel), apsupo kaimą ir jį sunaikino. Tądien buvo nužudyti 104 Pirčiupių gyventojai ir 15 jame viešėję arba pro šalį keliavę asmenys. Tarp aukų – 49 vaikai. 39 pirčiupiečiams pavyko išgyventi: 9 pavyko ištrūkti žudynių metu, kitų tuo metu nebuvo namuose.
Baudžiamosios akcijos metu pirčiupiečiai ir kaime viešėję kitų kaimų žmonės buvo suvaryti į kelis gyvenamuosius namus bei kluonus ir juose sušaudyti bei sudeginti. Kartu buvo sudegintos 26–27 sodybos, gyventojų turtas išgrobstytas, gyvuliai išvaryti. Kaip vyko žudynės, galima spręsti iš minėto pulko kareivių liudijimų. Otas Oilicas (Otto Eulitz) 1949 m. SSRS teismo organams sakė: „1944 m. birželio mėn. kelyje Vilnius–Eišiškės įvyko partizanų užpuolimas. Keršydami pulkininkas ltn. Titelis, vyr. ltn. Akermanas (adjutantas), kpt. Meškė įsakė sudeginti kaimą – jo pavadinimo neatsimenu – gyventojus sušaudyti, o galvijus konfiskuoti. Gyventojai (vyrai, moterys, vaikai) buvo suvaryti į klojimą ir kulkosvaidžiu sušaudyti. Tai mačiau pats. Po to buvo padegtas visas kaimas (apie 20 namų).“ Valteris Švetmanas (Walter Schwetmann) 1948 m. pasakojo: „Visi kaimo gyventojai, apie 38–40 žmonių, buvo suvaryti į klojimą. Aš, kaip vyresnysis, turėjau policininkus išdėstyti ir šiuos žmones šaudyti <...>. Aš šaudžiau pistoletu. Kiek sušaudžiau, neprisimenu. Iš viso sudeginome 30–40 namų. Tuo laikotarpiu kitos kuopos darė tą patį kituose kaimuose.“ Beje, panašu, kad žudynes vykdę kareiviai manė, kad tai baudžiamoji akcija prieš lenkus.
Pirčiupių kaimo gyventojų žudynės buvo pati didžiausia ir vėliausia pagal aukų skaičių baudžiamoji operacija prieš vietos civilius gyventojus Lietuvoje nacių okupacijos laikotarpiu. Panašios keršto ir įbauginimo operacijos Lietuvoje buvo įvykdytos tik nacių Vokietijos ir SSRS karo pradžioje. Visas jas išprovokavo sovietų kareivių išpuoliai prieš vokiečių karius iš pasalų. Lyginant Baltarusijos SSR vykdytas baudžiamąsias operacijas su tomis, kurios buvo įvykdytos Lietuvoje, pastarosios buvo pavienės ir atsitiktinio pobūdžio. Tai nėra keista: lietuviai nebuvo nacių represijų ir teroro taikinys, be to, laikyti gana bendradarbiaujančia, naudinga visuomene. Maža to, sovietinis partizaninis judėjimas, kurio veiksmai galėjo išprovokuoti baudžiamąsias operacijas, iki 1943 m. pabaigos buvo silpnas, kaip ir lenkiškasis.
Tądien buvo nužudyti 104 Pirčiupių gyventojai ir 15 jame viešėję arba pro šalį keliavę asmenys. Tarp aukų – 49 vaikai. 39 pirčiupiečiams pavyko išgyventi: 9 pavyko ištrūkti žudynių metu, kitų tuo metu nebuvo namuose.
Aukų (pa)laidojimas ir spontaniškas atminimas
Vokiečių dalinys Pirčiupius paliko vėlyvą birželio 3 dienos popietę. Nužudytųjų palaikus vietos gyventojams buvo leista palaidoti tik po savaitės – birželio 11 d. Iki tol žudynių vietą, pasak Uždavinio, saugojo sargybos punkto kareiviai, nuo seniau bazavęsi Senuosiuose Pirčiupiuose (jie baigė deginti palaikus). Leidimą palaidoti aukas išrūpino Valkininkų parapijos vikaras kun. Juozas Bardišauskas (1898–1951). Šį leidimą SS ir policijos štabas išdavė su sąlyga, kad laidotuvėse dalyvaus mažas žmonių būrelis, o apeigos bus atliekamos „labai tyliai ir mažame [žmonių rate]“. Aukų palaikai buvo sudėti į dvi dėžes-karstus. Į vieną buvo surinkti vyrų, į kitą – moterų ir vaikų palaikai ir pelenai (prieš žudynes moterys ir vyrai buvo atskirti) ir palaidoti vieno sudeginto kluono vietoje.
1947 m. (kitais duomenimis iškart po įvykio) Pirčiupiuose buvo pastatyti trys medine statinių tvorele aptverti monumentalūs kryžiai. Ant jų, ties moterų ir vyrų kapais, atsirado du identiški liaudiški užrašai: „Ilsėkitės motinos ir seserys / tėveliai ir broliai.“ Trečiasis kryžius iškilo gretimo Čebatorių kaimo gyventojo Motiejaus Verbaičio iniciatyva Pirčiupiuose žuvusiam savo sūnui ir seseriai atminti. Vincas Uždavinys pažymi, kad kryžiai stovėjo visose aštuoniose vietose, kuriose vyko žudynės. Gali būti, kad iki monumentalių kryžių pastatymo palaidojimo vietą žymėjo paprastesni atminimo ženklai – laikini nedidukai mediniai kryžiai, galbūt tradicinės lietuviškos kompozicijos iš žemės, lauko gėlių ir akmenų – savotiški spontaniškai sukurti paminklai. Atminimo kultūrų tyrinėtojos Anos Miloševič pastebėjimu, šio tipo paminklai visose kultūrose atlieka terapinę, traumos įveikimo, taip pat solidarumo su aukomis funkciją.
Pirčiupiuose nužudytų žmonių atminimas iškart tapo ne tik aukų artimųjų, bet ir aplinkinių kaimų bendruomenių kolektyvinės atminties dalimi: kasmet birželio 3 d. Valkininkų bažnyčioje buvo užsakomos Mišios, melstasi ir prie jau anksčiau mano minėtų trijų kryžių, rinktasi ir per Vėlines tradicinėms dzūkiškoms apeigoms. Šeštojo XX a. dešimtmečio antroje pusėje šią „šakninę“ spontaniškai gimusią ir trylika metų gyvavusių tradiciją ėmė stelbti jau LSSR valdžios inicijuotos atminimo ceremonijos, nors alternatyvūs atminimo ritualai taip pat nedingo, kaip ir alternatyvūs atsiminimai: jie buvo palaikomi intymioje šeimų atmintyje. Pažymėtina, kad šeštajame dešimtmetyje valdžiai ruošiantis buvusią žudynių vietą pertvarkyti, pirčiupiečiai ją apgynė: pavyko išsaugoti tris kryžius, tačiau užrašo „Ilsėkitės motinos ir seserys / tėveliai ir broliai“ nebeliko.
Pirčiupių panauda ideologiniams tikslams – pradžia
Pirčiupių sunaikinimo istorijos panaudos politiniams tikslams potencialas buvo identifikuotas iškart po įvykio. Genrikas Zimanas jau 1944 m. birželio 19 d. rašė Antanui Sniečkui: „Vokiečių žvėriškumai turi būti kuo plačiau pagarsinti Lietuvoje ir užsienyje. Pirčiupių įvykius panaudosime kviesdami gyventojus į ginkluotą kovą.“ Tais pačiais metais Tiesoje pasirodė didelis straipsnis apie kaimo sunaikinimą. Materialų pavidalą tokia panauda įgijo tik po 13 metų, kai SSRS (ir LSSR) imta vykdyti aktyvesnė atminimo politika – iš esmės, kaip gerai žinoma, diegiant visos tarybinės liaudies kovos, vadovaujamos Komunistų partijos Didžiojo Tėvynės karo naratyvą ir visos tarybinės liaudies (ar tautų) bendrą likimą hitlerinės Vokietijos okupacijoje.
1957 m. Pirčiupiuose atsirado pirmasis valdžios sankcionuotas atminimo ženklas, kuriame aukos buvo įvardytos kaip „tarybiniai žmonės“. Tai buvo cementinis antkapis su atminimo lenta, kurio įrašas skelbė, kad „šioje vietoje palaidoti palaikai tarybinių žmonių, kuriuos vokiškieji okupantai ir buržuaziniai nacionalistai sudegino gyvus Pirčiupių kaime 1944 metų birželio 3 d.“ (žemiau buvo iškalta ir penkiakampė žvaigždė). Naujasis objektas buvo pastatytas ant aukų kapavietės, prie anksčiau minėtų trijų kryžių, taip sukeldamas disonansą. Jis kilo iš kryžių ir žvaigždės reikšmių kontrasto. Disonansą stiprino ir atminimo įrašai: nauja iš įprastų ideologinių klišių sukalta šalta informacija kirtosi su jautriu liaudišku užrašu.
Viena iš priežasčių, kodėl Pirčiupių ir kitų nacių okupacijos laikotarpio masinių žudynių vietų sutvarkymu LSSR (ir SSSR) susidomėta būtent šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigoje, buvo chruščiovinio režimo pastanga rasti naują savilegitimacijos pagrindą, kurį ligi tol užėmė Stalino figūra. Šiuo pagrindu ir visuomenės konsolidavimo klijais tapo 1941–1945 m. žuvusių ir nužudytų civilių gyventojų atminimas, stalinistinio režimo lig tol ignoruotas. Be to, naratyvas apie vieningą didvyrišką SSRS liaudies (ir tautų) kovą su hitlerininkais tapo ypač naudingas intensyvėjančio Šaltojo karo kontekste, kuriame vienu iš pavojingiausių SSRS priešų laikyta Vakarų Vokietija. Ją sovietai siejo su nacių Vokietija ir vaizdavo kaip nacių politikos tęsėją.
Panašiu metu kaip ir Pirčiupiai SSRS dėmesio susilaukė ir kitos su Didžiuoju Tėvynės karu susijusios vietos: 1959 m. pradėtas statyti Stalingrado memorialas su 85 metrų aukščio „Tėvynės-Motinos“ skulptūra (atidengtas 1967 m.), 1963 m. buvo atidarytas memorialas „hitlerininkų nusikaltimų“ aukoms Mažajame Trostenece, Baltarusijoje, o 1969 m. ir Chatynėje. Panašus memorialų bumas vyko ir kitur: 1958 m. tokia institucija ėmė veikti Buchenvalde (VDR), 1959 m. Ravensbriuke (VDR), 1961 m. Zachsenhauzene, 1965 m. Dachau (VFR), 1964 m. Treblinkoje (LLR), 1965 m. Neuengame (VFR, 1965 m.), 1967 m. Aušvice ir kt. Daugelyje šių vietų buvo atlikti archeologiniai ir istoriniai tyrimai, jos imtos saugoti kaip istorijos paminklai.
Tai, kad memorialas „hitlerinio teroro aukoms“ atsirado pirmiausia Pirčiupiuose, o ne kur kitur, sakyčiau, lėmė trys aplinkybės: Pirčiupiai buvo lietuvių (dzūkų) kaimas, taigi, žvelgiant lietuviško LKP CK (b) akimis – „savos“ tautos žudynių vieta, galinti rezonuoti didžiajai visuomenės daliai. Ir rezonuoti stipriau nei, tarkime, Paneriai ar Kauno IX fortas, kuriuose lietuvių nužudyta mažai. Kita aplinkybė – Pirčiupių aukų neanonimiškumas – visas jas buvo galima įvardinti vardais ir pavardėmis, eksponuoti fotografijas. Tačiau didžiausią įtaką, kodėl memorialas pirmiausia atsirado būtent Pirčiupiuose, turėjo tai, kad netoliese veikė sovietų partizanai, taigi dvi istorijos – kaimo sunaikinimo ir partizanų veiklos – galėjo būti supintos.
Oficialų sprendimą Pirčiupiuose pastatyti paminklą ir įkurti čia muziejų LKP(b) CK priėmė 1957 m. Ruošdamasi įgyvendinti šį projektą, valdžia ketino pašalinti jau daugiau kaip dešimtmetį aukų kapą žymėjusius tris kryžius (žadėta toje vietoje įrengti mauzoliejų), tačiau pasipriešinus vietos gyventojams, kryžiai liko savo vietoje. Dar iki minėto LKP(b) CK sprendimo formaliai vietos mokytojo Kazio Astaškos iniciatyva buvo atlikti masinių žudynių vietos Pirčiupiuose kasinėjimai, kuriuos vykdė šio mokytojo vadovaujami mokiniai. Jų metu buvo atkasti ir pažymėti dviejų sudegintų sodybų pamatai, o žudynių vietoje rastus asmeninius aukų daiktus ketinta eksponuoti būsimame muziejuje.
Pirčiupių sunaikinimo istorijos panaudos politiniams tikslams potencialas buvo identifikuotas iškart po įvykio. Genrikas Zimanas jau 1944 m. birželio 19 d. rašė Antanui Sniečkui: „Vokiečių žvėriškumai turi būti kuo plačiau pagarsinti Lietuvoje ir užsienyje. Pirčiupių įvykius panaudosime kviesdami gyventojus į ginkluotą kovą.“
Nors trys kryžiai ant aukų kapo išliko, buvo pašalinti visi kryžiai, stovėję kitose žmonių deginimo vietose (ligi tol Pirčiupiai buvo Dzūkijos „kryžių kaimas“). Vietoj jų atsirado cementiniai antkapiai / informaciniai ženklai su formaliais įrašais, informuojančiais, kieno namas ar ūkinis pastatas čia stovėjo ir kas žuvo (pvz., „Juozo ir Vinco Saulėnų 1944 VI 3 hitlerinių okupantų ir buržuazinių nacionalistų sudeginto gyvenamojo namo liekanos atkastos 1960 m.“). Šie pertvarkymai, galima sakyti – sovietų valdžiai svetimų ženklų naikinimas iš erdvės – žymėjo Pirčiupių tapsmą oficialia, vartojant to meto frazeologiją, „hitlerinio teroro“ prieš „tarybinius žmones / liaudį“ aukų bei „kovotojų“ pagerbimo vieta.
Šį tapsmą simboliškai užbaigė 1957 m. birželio 15 d. įvykęs pirmasis oficialus „masinis“ mitingas Pirčiupiuose. Tądien Pirčiupiuose buvo atidengtas būsimo paminklo vietą žymintis kertinis akmuo, o kitądien Tiesoje šiam renginiui pristatyti Pirčiupių istorijai skirti 3 iš 4 šio laikraščio lapų. Pastebėsiu, jog šiame renginyje (kaip ir 1960 m. įvyksiančiame paminklo atidengime) apie Pirčiupius šnekėta kaip apie, viena vertus, taikų kaimą, sunaikintą hitlerininkų, kita vertus – sovietiniams partizanams talkinusį kaimą (tai buvo labai toli nuo realybės). Apskritai sovietų vykdytoje simbolių politikoje Pirčiupiai turėjo funkcionuoti kaip nacių vykdytų masinių Lietuvos gyventojų žudynių, siekiant „išvalyti išrinktajai rasei Rytų erdvę“, simbolis.
Paminklo Pirčiupiuose konkursas ir jo rezultatai: „Nepatinka man ši boba“
Praėjus pusmečiui nuo pirmojo mitingo Pirčiupiuose ir „pažado akmens“ pastatymo, 1957 m. gruodžio 21 d. LSSR kultūros ministerija paskelbė konkursą paminklo Pirčiupiuose projektui sukurti. Tiesa, iš pradžių projektą bandė vykdyti Varėnos rajono valdžia, tačiau paminklo kūrimo iniciatyvą netrukus perėmė pati ministerija – Pirčiupiai matyti ne kaip vietinės reikšmės kultūros ir istorijos paminklas.
Konkurso žiūri perspektyviausiu išrinko jauno skulptoriaus Gedimino Jokūbonio (1927–2006) projektą, nors jam teko varžytis su labiau patyrusiais konkurentais. Konkursui Jokūbonis pristatė du skirtingus eskizus. Pirmasis eskizas – po gaisro likusio nulūžusio kamino kompozicija, antrasis – apibendrintų formų monumentali gedinti moters figūra. Aiškinamajame rašte autorius pažymėjo: „Vaizduojama giliai susimąsčiusios moters, stovinčios gaisravietėje, figūra. Akmens papėdėje apdegusio, nulaužto, bet vėl žaliuojančio ąžuolo kamienas.“ Skulptūrą iš pradžių, kaip įprasta, planuota išlieti iš bronzos, tačiau vėliau idėja pakito – figūra nukalta iš granito.
Konkurso žiūri sprendimas pagal tuomet galiojusią nerašytą tvarką nebuvo galutinis. Jį turėjo patvirtinti aukštesniųjų LSSR institucijų atstovai. Iš pradžių „susimasčiusios moters“ eskizas buvo nuneštas LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui Kaziui Preikšui. Jokūbonis savo prisiminimuose rašė: „Pastatėm Motiną ant mažo apskrito saloninio stalelio jo didžiulio kabineto kampe. Žvilgtelėjęs iš tolo, Preikšas pasišiaušė, susiraukė ir sugriaudėjo: „Tai ką, jai dar septynis kalavijus į krūtinę susmeigsit! Nepatinka man ši boba!“, bet iš esmės neatmetęs. Žinoma, LSSR valdininkui būtų buvusi priimtinesnė įprasta herojų(-ę) vaizduojanti skulptūra nei susimąsčiusi ant pelenų ir griuvėsių stovinti „boba“ su nosine.
LKP(b) CK atstovo Preikšo vertinimas atsispindėjo ir tuo metu Vilniaus dienraštyje Vakarinės naujienos pasirodžiusiame E. Tamulaičio straipsnyje: „Skulptūra savo nuotaika atitiko liaudies tragedijos dvasią, savo formos sprendimu buvo labai artima lietuvių liaudies meno tradicijoms <...>, nors autoriui ir buvo pasiūlyta praplėsti temą, kad joje atsispindėtų ir kovos, pasipriešinimo momentai.“ (išskirta mano – Z. V.) 1958 m. balandį Jokūboniui pavyko „patobulinti“ modelį, išryškinant paminėtus momentus: skulptūros delnai susigniaužė į kumščius, dešinioji ranka buvo atitraukta nuo veido ir nuleista kiek žemiau. Pradiniame projekte nuo išgyvenimų palenkta moters galva – ištiesinta. Be to, skulptūros veide atsirado pykčio emocija. 1959 m. liepą LKP(b) CK su Sniečkumi priešakyje skulptūrą aprobavo.
„Žvilgtelėjęs iš tolo, Preikšas pasišiaušė, susiraukė ir sugriaudėjo: „Tai ką, jai dar septynis kalavijus į krūtinę susmeigsit! Nepatinka man ši boba!“, bet iš esmės neatmetęs. Žinoma, LSSR valdininkui būtų buvusi priimtinesnė įprasta herojų(-ę) vaizduojanti skulptūra nei susimąsčiusi ant pelenų ir griuvėsių stovinti „boba“ su nosine.
1959 m. pabaigoje buvo išlieta gipsinė natūralaus 5,5 metrų dydžio figūra, o 1960 m. pradžioje prasidėjo darbai su akmeniu. Dirbta specialiai tam įrengtose dirbtuvėse Užupyje. Kaip jau minėjau, iš pradžių skulptūrą planuota išlieti iš bronzos, tačiau kintant figūros koncepcijai, nuspręsta ją iškalti iš akmens – granito. Tuo metu, pasak Jokūbonio, tokio dydžio skulptūros iš granito Lietuvoje niekas nebuvo kalęs, taigi autorius vyko konsultuotis su „Brolių kapų“ ir Laisvės paminklo Latvijoje autoriais, o dirbo akmentašiai sentikiai iš Zarasų krašto. Pastariesiems, beje, Motinos skulptūroje tai pat esą pritrūko konkretumo. Čia jų požiūris sutapo su SSRS kultūros ministrės Jakaterinos Furcevos požiūriu, kuri Motiną palygino su „Skitų boba“ ir tiesiog ignoravo.
Griežti, netgi grubūs valdžios atstovų pasisakymai, žinoma, atspindėjo tuo metu įprastą Gulago dvasios persmelktą bendravimo stilių, bet ne tik... Jie perteikė dominuojantį sovietų valdžios nepasitenkinimą abstrakčia kūryba („Akmeninės bobos“ – antropomorfiniai akmenys-stulpai, kuriuos statė klajoklių gentys, randama Mongolijoje, Kazachijoje, Lenkijoje, buv. Prūsijoje). Tiesa, Pirčiupių Motinos abstraktumą buvo nesunku apginti referuojant į šio objekto sąsajas su lietuvių liaudies dievdirbių kūryba, kurių sukurtoms figūroms taip pat būdinga apibendrinta kompozicija, vidinė įtampa ir išorinė ramybė. Panašiai rašyta ir apie Broniaus Vyšniausko Kryžkalnio Motiną, tik toji į Raseinių lygumas žvelgė ramiai ir be pykčio.
Motinos monumentas buvo vienas iš trijų Pirčiupių memorialo elementų. Kiti du: Vytauto Gabriūno suprojektuota memorialine siena ir muziejus, įkurdintas mokyklos pastate. Iš pradžių buvo numatyta šioje sienoje iškalti įgilintus linijinius reljefus, vaizduojančius sovietinių partizanų kovas, ir Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Dek širdie, kad nebūtų deginami žmonės“, tačiau vienam LKP(b) CK instruktoriui pasiūlius, sienoje atsirado kitokia, standartinė ir emociškai mažiau paveiki frazė: „Pirčiupių tragedija daugiau niekada nepasikartos!“ Jokūbonio siūlymu šioje memorialinėje sienoje buvo iškalti aukų vardai, pavardės ir amžius – visi 119 asmenų. Sumanymas individualizuoti masinių žudynių aukas (ne karius), neištirpdant jų bendroje „aukų“ kategorijoje, tuometėje SSRS atminimo kultūroje (ir ne tik SSRS) buvo gana neįprastas sprendimas.
Įrašas memorialinėje sienoje, pastatytoje už Pirčiupių Motinos paminklo, – „Pirčiupių tragedija niekada nepasikartos“ – atspindėjo trilypę žinutę, tiksliau – nuotaiką, kurią norėta sukelti memorialo lankytojams: šie žodžiai galėjo skambėti kaip priesaika, kaip „kerėjimas“ ir (arba) grasinimas, panašiai kaip Holokausto atminties kontekste „Niekada daugiau!“ (Never again!). Su sovietine „Niekada daugiau!“ versija, panašu, „Niekada nepasikartos“ sieja bendra kilmė. Šis šūkis kildintinas iš žydų poeto Ichaako Lambdano 1926 m. hebrajų kalba parašytos poemos Masada žodžių: „Masada daugiau niekada nekris!“ ir 1945 m. Buchenvaldo kalinių nukalto šūkio. Pagal populiarumą sovietinis „Niekada daugiau“ SSSR konkuravo turbūt tik su čekų pogrindininko Julijaus Fučiko šūkiu: „Būkite budrūs“ ir Olgos Bergolc „Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta“.
Pirčiupių Motinos monumento atidengimas 1960 m. liepos 23 d. plačiai reklamuotas. Renginys buvo transliuojamas per radiją, į jį pakvietė ir LSSR tuo metu vykusioje Dainų šventėje viešėjusius užsienio lietuvius, plačiai aprašė Tiesa. Krenta į akis tai, jog lyginant 1944 m. ir 1957–1960 m. naratyvus, vėlesniuose itin ryškūs tampa Pirčiupių kaip sovietų partizanams palankaus / „partizanų“ ir „kovotojų bei didvyrių“ kaimo vaizdiniai. Mitinge kalbėjęs Zimanas teigė, jog „beveik visi Pirčiupių vyrai išėjo į mišką“, Justas Paleckis pasakojo apie Pirčiupių kaimo žmones, „pasiryžusius verčiau mirti stačiomis, nei gyventi kniūpsčia“. Krenta į akis ir tai, kad tarp kalbėtojų nebuvo aukų artimųjų. Jie stovėjo tribūnoje, bet kalbėjo LSSR AT Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, Vilniaus įgulos karių atstovas, du kolūkio pirmininkai ir du sovietiniai partizanai.
Nors Pirčiupių Motina, tiksliau, Jokūbonis, jo paties žodžiais tariant, turėjęs nemažai priešininkų LSSR Dailininkų sąjungoje, jam vis dėlto buvo skirta Respublikinė premija, o 1963 m. įteikta ir SSRS Lenino premija – savotiškas sovietinis „Oskaras“. Šie apdovanojimai signalizavo ne vien tai, kad monumentas Pirčiupių Motinai buvo laikomas meniškai išskirtiniu objektu, bet ir laisvesnę, nors ir prieštaringą chruščiovinio atšilimo atmosferą, kurioje apdovanojimo galėjo tikėtis ir „kitoniškų“ kūrinių autoriai. Kita vertus, po keleto patobulinimų skulptūra įgijo idealiam sovietiniam paminklui būdingą raišką, kad ir kaip ją pavadintume: pykčio, pagiežos, noro keršyti ar ryžto.
Penki Pirčiupių kaimo sunaikinimo vaizdiniai
Analizuojant LSSR publicistiką ir literatūrą, galima nesunkiai pastebėti bent penkis vaizdinius, kuriuos bandyta įsiūlyti to meto visuomenei. Iš šių vaizdinių bene ryškiausias buvo Pirčiupių kaip atėjūnų sunaikinto taikingo lietuvių valstiečių kaimo vaizdinys. Antrasis: Pirčiupių kaip sovietiniams partizanams artimo ir išvis netgi „partizanų kaimo“ vaizdinys. Trečiasis: „lietuviškųjų buržuazinių-nacionalistų“ vaidmuo sunaikinant kaimą. Ketvirtasis: žmonių deginimas (bet ne sušaudymas) ir – penktasis – iš pelenų prisikėlusio kaimo vaizdinys.
Pirmasis vaizdinys: taikus lietuvių (dzūkų) kaimas. Šis vaizdinys itin ryškus rež. Almanto Grikevičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus filme Faktas (1980), kurį matė daug LSSR žiūrovų. Tai, kad Pirčiupių gyventojai turi kažkokią politinę poziciją, galima nuspėti tik iš kelių šio filmo epizodų: vienas kaimo gyventojas senukas Pečiukonis reguliariai klauso Maskvos radijo, o kitas veikėjas paslapčiom sviedžia grumstą lietuvių kilmės vokiečių karininkui Jozefui Šakniui į galvą. Pabrėžtiną Pirčiupių gyventojų taikingumą bene geriausiai atskleidžia viena iš paskutinių Fakto scenų, kai pirčiupiečiai, giedodami liaudies giesmes, patys sueina į kluonus, jų durys uždaromos, o pastatai padegami. Taikaus kaimo vaizdinys kurtas ir Pirčiupių muziejaus ekspozicijoje, kur eksponuota kaimo pirkios vidaus fragmento rekonstrukcija: stalas su krikštasuoliu, lovos, papuoštos dzūkiškais audiniais, kuparas <...>, taip pat demonstruotas atseit pirčiupiečių laiškas Jungtinėms Tautoms už taiką pasaulyje.
Antrasis vaizdinys. Kartu su Pirčiupių kaip taikaus kaimo vaizdiniu koegzistavo priešingas – Pirčiupių kaip sovietiniams partizanams artimo ar net „partizanų kaimo“ vaizdinys. Šio vaizdinio sklaida išplaukė iš bendrojo SSRS valdžios siekio Didžiojo Tėvynės karo istorijoje rasti kiek įmanoma daugiau pasipriešinimo siužetų, netgi jei jų ir nebūta. Kovos reikšmės nesunkiai perskaitomos įvairiuose memorialo elementuose: memorialinėje sienoje matome žūstančias vilties netekusias moteris su vaikais, tačiau vyras į baudėjus žvelgia tiesmukai ir kovingai („nepasiduoda“). Panaši nesusitaikymo žinutė atsispindi ir muziejuje įrengtame Kazio Morkūno vitraže: čia taip pat vaizduojamos vilties netekusios moterys su vaikais ant rankų ir stuomeningas, rūsčiai į baudėjus žvelgiantis vyras. Pirčiupių Motinos rankos gniaužiasi į kumštį (kaip minėta, pirmajame Motinos variante moteris vaizduota palūžusi, tačiau autoriui komisija pasiūlė dar šiek tiek „padirbėti“).
Partizaniško Pirčiupių kaimo vaizdinį turėjo sustiprinti Pirčiupių muziejaus ekspozicija. Greta medžiagos apie kaimo sunaikinimą (kaimo planu, mokyklos kronika ir dienynu, aukų fotografijų faksimilėmis, meno kūriniais, sukurtais apie Pirčiupius valstybės užsakymu, ir aukų asmeniniais daiktais) lankytojai galėjo susipažinti su sovietinių partizanų Rūdninkų girioje veikla: atsišaukimais, žeminėse rastais daiktais, partizanų nuotraukomis ir pan. 1982 m. šių partizanų veiklai buvo skirtos dvi iš trijų Pirčiupiuose veikusio muziejaus patalpų. Vienas iš šių kambarėlių buvo išskirtas asmeniškai LSSR partizanų vadui Zimanui atminti. Be to, Pirčiupių memorialą kelionių vadovuose siūlyta aplankyti kartu su Rūdninkų girioje atkurtomis sovietinių partizanų bazėmis; lankytojai buvo skatinami suvokti Pirčiupių sunaikinimą siejant jį su Rūdninkų girioje veikusių partizanų veikla.
Jei skaitytume Sigito Sinkevičiaus dokumentinę apybraižą Pirčiupiai, aptiktume informaciją, kad Rūdninkų raudonųjų partizanų eilėse 1942–1944 m. kovoję 18 pirčiupiečių, pats kaimas vieningai rėmęs partizanus, o „daugelis jų gyventojų buvo partizanų žvalgai ir ryšininkai“. Uždavinys taip pat mini partizanus pirčiupiečius: „Buvo išėję į partizanus keli vyrai, kelios moterys ir iš Pirčiupio kaimo. Ne vienas pravažiuojantis kaukole mirties ženklu pažymėtas ir mirtį sėjęs hitlerininkas nuo pirčiupiečio žuvo <...>.“ Zimanas jau tiesmukai Pirčiupius apibūdino kaip „partizanų kaimą“, kurį naciai sudegino iš keršto, „neįstengdami partizanams atkeršyti atviroje kovoje“. Tiesa, kitas LSSR žurnalistas ir redaktorius Sigitas Krivickas teigė, kad vienintelė pirčiupiečių „kaltė“ buvusi, „kad gyveno arti miško, kuriame partizanai nukovė penkis gestapininkus“. Taigi rašyta visaip.
Besipriešinančio ir sovietinius partizanus remiančio kaimo vaizdinio akcentavimas LSSR publicistikoje, kitaip tariant, iš pačių kaimo žmonių kylančios valios priešintis teigimas, manau, turėjo ne tik pabrėžti Lietuvos kaimo žmonių kovingumą nacių okupacijos metais, bet ir padėti atremti lietuvių išeivių JAV leidiniuose kartkartėmis išnyrančius teiginius, jog dėl Pirčiupių kaimo sunaikinimo kalti būtent sovietiniai partizanai, išprovokavę baudžiamuosius SS veiksmus. Tai turėjo padėti sustiprinti sovietinių partizanų veiklos Lietuvoje legitimumą. Marcinkevičius herojinėje poemoje Kraujas ir pelenai (1960) šiuos sovietinių partizanų veiksmus apdainavo veikėjo Napalio lūpomis: „Kai Napalys pamatė degant kluoną, / Išgirdo šūvius, mirštančiųjų klyksmą, / Jisai suprato, kad atėjo galas. / Tarytum žaibas pervėrė mintis, / Jog tai bausmė už vokiečius, kuriuos / Šią naktį vyrai paplentėj nudėjo. / Bet ši mintis netilpo galvoje: / Juk tai pati didžiausia neteisybė, / Kokią pasaulis matė ir girdėjo! / Nes jei yra juodoji teisė pulti, / Tai turi būt baltoji teisė gintis – / <...>.“ Tai, jog LSSR kūrėjai vis aiškino(-si) dėl vokiečių konvojaus užpuolimo, rodo, jog čia jausta esant kiek keblią vietą.
Minėtoje Marcinkevičiaus poemoje konstruojamą Pirčiupių kaip abejojančio, svarstančio, bet naciams nepaklūstančio kaimo vaizdinį atspindi kito veikėjo – senelio Dzidoriaus – paveikslas: „Ne vienas akylesnis mano, / Kad jis – tai pusė partizano / Ir kad ne sykį jo krepšy / Kiaušiniai virsdavę granatom.“ Partizanauja ir jaunasis Napalys. Marcinkevičius pavaizduoja jo ir jo brolio ūkininko Martyno (sovietine terminologija – buožės) konfliktą, kurį įplieskia skirtingas požiūris būtent į pasipriešinimą: „Užtrauksi, Napaly, nelaimę / Ant viso kaimo... / – Na jau, na! – Ar tau dar kraujo negana? / – O laisvė? / – Ji pati, savaime... / Kiti, taip sakant, iškovos! – O tu žiūrėk savos galvos <...>.“ Toks Pirčiupių kaimo šeimų ir kaimo bendruomenės susipriešinimo siužetas nebuvo atsitiktinis: meninėmis priemonėmis perteikti ideologinę klišę esą pokariu Lietuvoje vyko „pilietinis karas“ stengėsi daugelis LSSR autorių (klasikinis atvejis – Niekas nenorėjo mirti).
Tiesą sakant, sovietų valdžios atstovų ir to meto autorių kurtas pasakojimas apie Pirčiupius kaip „partizanų kaimą“ stipriai kontrastavo su pačių pirčiupiečių patirtimi, apie kurią garsiau prabilta Lietuvos atgimimo laikotarpiu. Ilgametė Varėnos viešosios bibliotekos Pirčiupių filialo vedėja kraštotyrininkė Onutė Dičkancienė pokalbio su šio rašinio autoriumi metu tvirtino, kad, jos duomenimis, „rimtesnių“ sovietinių partizanų ar jų rėmėjų Pirčiupiuose nebuvo, išskyrus dvi merginas pirčiupietes, kurios nunešdavusios jiems valgyti, ir vieną „ryšininką“ per prievartą. Rimtesnis pogrindininkas buvęs tik vienas (minavo geležinkelį), tačiau apskritai sovietiniai partizanai gero vardo tarp pirčiupiečių neturėjo, nes, pasak Dičkancienės, „plėšikaudavo, kankino, nužudė eigulį, apkaltinę jį išdavyste“. Apie šį mitą Atgimimo metais Gimtajame krašte rašė Julija Mušinskienė.
Sovietų valdžios ir ją aptarnavusių įvairaus žanro rašytojų bandymai sureikšminti sovietinių partizanų ir jų rėmėjų veiklą bei padauginti jų skaičių neturėtų stebinti. Tokie sutirštinimai apskritai buvo būdingi sovietinei istorijos politikai, kurios vykdytojams reikėjo žūtbūt pritempti realybę prie ideologinių postulatų (apie visos liaudies pasipriešinimą ir paramą komunistų partijai bei raudoniesiems kovotojams). Tokios pastangos, tiesa pasakius, liudijo kaip tik priešingą dalyką – tikros paramos sovietiniams partizanams stoką. Įdomu tai, kad 1944 m. rugpjūtį, taigi veik iškart po įvykio, Tiesoje pasirodžiusiame išsamiame straipsnyje apie jokius sovietinius partizanus, apie jokį kaimo palankumą sovietų partizanams nekalbama, rašyta tik apie „rastus pakelyje dviejų vokiečių kareivių lavonus“ ir jų sėbrų kerštą taikiems pirčiupiečiams.
Tiesą sakant, sovietų valdžios atstovų ir to meto autorių kurtas pasakojimas apie Pirčiupius kaip „partizanų kaimą“ stipriai kontrastavo su pačių pirčiupiečių patirtimi, apie kurią garsiau prabilta Lietuvos atgimimo laikotarpiu. (...) Apskritai sovietiniai partizanai gero vardo tarp pirčiupiečių neturėjo, nes, pasak Dičkancienės, „plėšikaudavo, kankino, nužudė eigulį, apkaltinę jį išdavyste“.
Įdomus faktas: Pirčiupių kaip „partizanų“ kaimo reikšmes turėjo sustiprinti 1972 m. prie Švenčionių–Vilniaus plento Peršaukščio ežero krante supiltas pilkapis, į kurį simboliškai buvo atgabenta žemių iš daugelio SSRS (ir LSSR) vietų, kuriose kovojo SSRS kariuomenės „lietuviškieji“ daliniai ir partizanai: Baltarusijos partizanų šlovės piliakalnio, Bresto tvirtovės, iš vietovių, kur kovėsi 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, Vilniaus Antakalnio karių kapų, Rūdininkų girios, Gedimino kalno, taip pat čia aptariamų Pirčiupių. Šis objektas tebeegzistuoja ir primena, kaip, sakyčiau, gana sumaniai bandyta rasti sąsaja su senaisiais laikais – senąja Lietuva, kai piliakalniai ir pilkapiai taip pat buvo įrengiami prie vandens telkinių (Peršaukščio miške išties yra 5–12 a. pilkapynas).
Trečiasis vaizdinys: sunaikintas „buržuaziniams nacionalistams“ padedant. Sovietinė faktų sutirštinimo politika pasireiškė ne tik vaizduojant Pirčiupius kaip „partizanų kaimą“, bet ir kaip kaimą, kuris buvo esą sunaikintas padedant „buržuaziniams nacionalistams“. Žinia, „buržuazinis nacionalistas“ – talpi sąvoka. Ja galėjo būti pavadintas bet kuris, neįtikęs sovietų režimui. Tokią žinią skleidė visų sudegintų sodybų vietose pastatyti atminimo-informaciniai akmenys, nors faktiškai vienintelis iki šiol žinomas ir sovietmečiu garsintas „buržuazinio nacionalisto“ ir „hitlerininkų bendradarbio“ pėdsakas Pirčiupiuose buvo galimas Stepono Ulbino, Eišiškių Lietuvių saugumo policijos viršininko, buvimas nusikaltimo vietoje birželio 3 d. Apie Ulbiną sovietinėje publicistikoje rašyta visaip. Vienur „dzūkas Ulbinas“ apibūdinamas kaip „Eišiškių vadinamojo gestapo vadeiva“, kuris iš mirties rato išvadavo Marytę Uždavinytę, „kaip savo bendrininkę, drauge su tėvais ir broliu“. Kitoje brošiūroje Ulbino dalyvavimas nupasakojamas kitaip: „Tarp gestapininkų buvo vienas lietuvis – Ulbinas, kuris iškvietė iš rato (t. y. išgelbėjo – Z. V.) Marytę Uždavinytę, raudonųjų partizanų nurodymu dirbusią Eišiškėse mokesčių inspekcijoje.“
Tiksliai nežinia, kaip buvo su Ulbinu (istoriškai tai, manau, nedidelės reikšmės faktas), svarbiau tai, kad Pirčiupių sunaikinimą sovietų valdžia siekė pateikti kaip bendrą nacių ir „buržuazinių nacionalistų“ darbą. Nesant tikrų duomenų, minėtas Sinkevičius „buržuazinių nacionalistų“ motyvą į savo apybraižos Pirčiupiai tekstą įpynė visiškai dirbtinai. Kai kalba pasisuka apie „buržuazinius nacionalistus“, skaitytojas nejučia krypsta į 1941-ųjų Valkininkų baltaraiščius – „policininkus, Šaulių sąjungos narius, žvalgybos valdininkus, kriminalinius nusikaltėlius“. Panašiai gudravo ir kitas sovietų Lietuvos autorius K. Rukšėnas, „buržuazinių nacionalistų“ vaidmenį sunaikinant Pirčiupius iliustravęs bendro pobūdžio pirmojo Lietuvos generalinio tarėjo Petro Kubiliūno pasisakymais, Rytų Lietuvoje veikusių „lietuvių buržuazinių nacionalistų policinių batalionų“, t. y. Lietuvos vietinės rinktinės, pavyzdžiais.
Nė viename sovietmečiu publikuotame leidinyje ar viešoje kalboje apie Pirčiupius skaitytojai nebūtų aptikę teiginio, kad Pirčiupių sunaikinimas galėjo įvykti dėl pačių pirčiupiečių kaltės. Šia prasme Marcinkevičiaus poema Kraujas ir pelenai išskirtinė. Marcinkevičiaus siužete Pirčiupių sunaikinimą lemia ambicingo jauno ūkininko „buožės“ Martyno išdavystė. Būtent jis „už [žemės] nuosavybės aktą“ išdavė partizanus, nužudžiusius vokiečių karius „ant plento“, o tie keršydami sudegino kaimą. Siekiant sustiprinti „buržuazinių nacionalistų“ paveikslą, pirmasis į tuoj sunaikinsimą kaimą Marcinkevičiaus poemoje įžengė ne kas kitas, o nacių talkininkas ir žydų žudikas buožė Pyragas, kurio prototipu, manau, pasitarnavo čia ne kartą minėtas Steponas Ulbinas. Minimoje poemoje apskritai ne hitlerininkai, bet būtent „buržuazinės“ Lietuvos elitas kaltinamas dėl Kauno IX forto, Panerių ir Pirčiupių ir „pirmoj eilėj“ Bažnyčia, nes „išmokė lietuvį nuolankumo“.
Ketvirtasis vaizdinys: gyvi sudeginti. Gyvų žmonių sudeginimo Pirčiupiuose vaizdinį LSSR visuomenės narių kolektyvinėje sąmonėje labiausiai įtvirtino meno kūriniai: Marcinkevičius poema Kraujas ir pelenai („Buvo kaimas ir kaimo nėra. Jį sudegino gyvą – Su tais, kur turėjo gyventi, / su tais, kur turėjo mirti, / Ir su tais, kur turėjo gimti. <...>); Teisučio Makačino kantata („Atėjūnai slinks, kaip vagys puls / kaimelį kaip vilkų ruja / gyvus žmones trobose sudegins / dūmai saulę temdys danguje“) ir ypač filmas Faktas, kuriame vaizduojama, kaip romūs kaimo gyventojai, giedantys giesmes, vedami į kluonus, užsklendžiami ir sudeginami, nors, jei tikėtume žudynių vykdytojų – SS 16-ojo policijos bataliono kareivių ir karininkų – parodymais, o jie yra vieninteliai, kuriuos turime, Pirčiupių kaimo gyventojai buvo sušaudyti, o buvo sudeginti jų palaikai arba procesas vyko tuo pačiu metu, bet tikrai ne taip, kaip vaizduota filme.
Savaime suprantama, gal ir nėra svarbu, kaip ten tiksliai buvo, kiek šaudyta ir kiek deginta, vis dėlto, kalbant apie Pirčiupius, panašu, jog gyvų žmonių sudeginimo vaizdinys buvo akcentuotas kaip memorialo lankytojams ir skaitytojams galimai paveikesnis ir vaizdingesnis. Panašios didesnio paveikumo strategijos laikytasi ir kuriant informacinius užrašus Panerių memoriale. Čia 1985 m. sušaudymo duobėse ir prie duobių pastatytuose penkiuose standartiniuose informaciniuose blokuose iškalti įrašai taip pat akcentavo ne sušaudymą, bet lavonų deginimą. Kaip yra pastebėjęs Chatynės kaimo Baltarusijoje sunaikinimo ir aukų atminimą istoriją tyrinėjęs Peras Andersas Rudlingas, „kuo kraupesni nusikaltimai, tuo didesnė jų propagandinė vertė“.
Pirčiupių kaimo sudeginimo vaizdinio pabrėžimas sovietų valdžiai buvo parankus ir dar dėl vienos priežasties: būtent siekiant užmaskuoti Raudonosios armijos karių ir NKVD baudžiamųjų dalinių siautėjimus Lietuvos kaimuose ir miesteliuose 1944–1945 m.: masinius plėšikavimus, prievartavimus, žudynes ir sodybų deginimus. Vien 1944 m. gruodį dešimtyje Lietuvos valsčių sudeginti 144 ūkiai ir nušauti 265 žmonės. Toje pačioje Dzūkijoje, Alytaus apskrityje Merkinės valsčiuje, kelių kilometrų spinduliu 1944 m. gruodžio 22 d. sudegintos 48 sodybos, kai kurios su gyventojais, 20 km nuo Pirčiupių esančiuose Klepočiuose nužudyti 22 žmonės. Be to, sovietiniai partizanai, vadovaujami minėto Zimano, 1944 m. sunaikino tos pačios apskrities Kaniūkų ir Bakaloriškių kaimus: išžudė dešimtis gyventojų, o pastatus sudegino.
Sudėtinga būtų rasti tiesioginių įrodymų, kad nacių sunaikintų kaimų akcentavimu būtų dengiamas sovietų sunaikintų kaimų faktas, bet toks jų su(si)liejimas sovietų valdžiai, be abejo, buvo labai naudingas. Panašia ciniška logika, britų istoriko Normano Davieso žodžiais, vadovavosi Baltarusijos KP CK 1969 m. pasirinkusi Chatynę centriniu nacių sudegintų baltarusių kaimų memorialu. Davieso nuomone, Chatynės pasirinkimui turėjo įtakos faktas, kad šį pavadinimą lengva sumaišyti su „Katyne“ – vietove prie Smolensko, kurioje 1940 m. NKVD balandžio–gegužės mėn. sušaudė tūkstančius Lenkijos kariškių ir slėpė šį nusikaltimą.
Stiprus Pirčiupių kaip visų Lietuvos gyventojų žudynių simbolio akcentavimas sovietinėje atminimo politikoje valia ar nevalia gožė ir žydų genocido Lietuvoje reikšmę bei mastą, kurį bandyta tirpdyti bendroje hitlerinio teroro aukų kategorijoje. Bent jau taip Pirčiupių sureikšminimą ir – atvirkščiai – dešimčių Holokausto vietų apleidimą septintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje suvokė dalis į tautiškumą orientuotų žydų aktyvistų. 1968 m. vasario 15 d. Sniečkaus gautame anoniminiame 26 Lietuvos žydų inteligentų memorandume be kita ko buvo atkreiptas dėmesys į prastą žydų kapų bei masinių žudynių vietų būklę, istorinę tikrovę iškreipiančius įrašus paminkluose ir – būtent – 119 aukų Pirčiupiuose sureikšminimą, ignoruojant dešimčių tūkstančių Lietuvos žydų atminimą ir šimtus jų sušaudymo vietų.
Stiprus Pirčiupių kaip visų Lietuvos gyventojų žudynių simbolio akcentavimas sovietinėje atminimo politikoje valia ar nevalia gožė ir žydų genocido Lietuvoje reikšmę bei mastą, kurį bandyta tirpdyti bendroje hitlerinio teroro aukų kategorijoje
Penktasis vaizdinys: prisikėlę iš pelenų. Komunistinė ideologija buvo itin optimistinė ideologija. Pasak jos, pažanga vyksta, ji neišvengiama ir viskas galų gale bus gerai – socialistinį vystymosi kelią pasirinkusios valstybės visada laimės. Iš tokio optimistinio SSRS etoso išplaukia net ir didžiausių praradimų, esminio aukų „atperkamumo“ mitema, savotiškas sovietinis happyendas. Kitaip tariant, kad ir kokios negandos būtų ištikusios visuomenę, kad ir kokie nuostoliai būtų patirti, iš esmės viską atperka, išlygina į komunizmą žengiančios socialistinės santvarkos laimėjimai. Pirčiupių kaimo – sunaikinto ir vėl prisikėlusio / deginto, bet nesudeginto / iš pelenų prisikėlusio kaimo vaizdinys – yra charakteringas tokio optimistinio etoso, vaizdžiai kalbant, terminatoriškos regeneracijos pavyzdys.
Turimais duomenimis, iš 39 atsitiktinai likusių gyvų pirčiupiečių į kaimą sugrįžo 15 žmonių. Skaičiai čia, manau, nėra svarbūs, svarbiau kitkas: kad šis natūraliai Pirčiupiuose besitęsiantis gyvenimas optimistišku chruščiovmečiu buvo įkištas į progreso ir humanistinį „nemirtingumo“ ideologijos kontekstą, pasinaudojant galimybe šį gyvenimą pateikti kaip atgimimą, jį, žinoma, susiejant su valstybės parama. Kaimo „nemirtingumui“ įrodyti teiktos naujų gyvenamųjų namų statybos, nauja elektrinė, lentpjūvė, malūnas, pieninė, mokykla, kolūkis ir kiti pažangos ženklai. Nenuostabu, kad 1960 m. pradėjusiame veikti Pirčiupių muziejuje viena iš ekspozicijos salių buvo skirta Pirčiupių dabarčiai – asmenybėms, kultūriniams ir gamybiniais pasiekimams, o šios ekspozicijos akcentu pasirinktas gobelenas „Gyvenimas nugali“.
Atmintis apie Pirčiupius: sugrįžusi ir vėl nutolusi
„Nutraukia laikas klastingumo skraistę“ – būtent šie Šekspyro Kordelijos (dramoje Karalius Lyras) žodžiai atspindi, kas vyko Lietuvoje 1988–1989-aisiais: ligi tol nutylėtos, išstumtos, perkeistos atminties sugrįžimą. Per šiuos dvejus metus Pirčiupių memoriale įvyko du reikšmingi pokyčiai, žymėję, jog šis kol kas LSSR Revoliucijos muziejaus filialas dreifuoja savarankiškumo link: buvo uždaryta muziejaus dalis, skirta Zimano ir sovietinių partizanų veiklai, muziejaus darbuotojų iniciatyva ir pastangomis iš atminimo-informacinių ženklų, pastatytų žudynių ir sudeginimo vietose, išskusta dalis įrašų, būtent klišės „buržuaziniai nacionalistai“, o kitos – išvis nuimtos.
1988–1989 m. atgijusioje viešojoje erdvėje imta iš esmės kvestionuoti sovietinį įvykių Pirčiupiuose naratyvą, su kuriuo, pasak Gimtojo krašto žurnalistės Julijos Mušinskienės, „<...> pokario kartos užaugo kaip mūsų tėvai ir seneliai su Dešimčia Dievo įsakymų“. 1990 m. spalio mėn. Gimtajame krašte publikuotuose straipsniuose Mušinskienė Pirčiupių kaip „partizanų kaimo“ vaizdinį įvardino kaip dirbtinį ir pirčiupiečiams primestą, teigė, kad sovietinių partizanų „šlovė“ begėdiškai nustelbė pačių aukų atminimą, taip pat pastebėjo, kad perdėtu jų heroizavimu bandyta užmaskuoti ir išstumti į užmarštį būtent Pirčiupiuose ir aplinkinėse vietovėse siautusį sovietinių partizanų terorą, aštriai kėlė klausimą apie sovietinių partizanų veiklą Lietuvoje ir konkrečiai išpuolio birželio 3 d. prasmę ir partizanų pasyvumą kaimo naikinimo metu.
Svarbu tai, kad rengdama šią publikaciją autorė rėmėsi pokalbiais su pačiais pirčiupiečiais, kurie atminimo renginių sovietmečiu metu atliko tik statistų vaidmenį, o jų vardu kalbėjo LKP CK nariai, kolūkio pirmininkai ir sovietiniai partizanai. Kištasi visur: skaitant Vinco Uždavinio apybraižoje Pirčiupio tragedija (1960) pateikiamas tradicines dzūkiškas raudas akivaizdu, kur ranką pridėjo cenzoriai (skaitytojas(-a) galėtų pabandyti progai pasitaikius šias vietas rasti).
Mušinskienės straipsnis apie Pirčiupius, gana konceptualiai iškėlęs aktualius klausimus, susijusius su Pirčiupių sunaikinimu ir šio įvykio atminimu, buvo pavienis. Apie Pirčiupius 1988–1990 m. viešojoje erdvėje kalbėta ir rašyta labai mažai, beveik nieko. Tuo metu viešojoje erdvėje visiškai dominavo stalinistinio režimo nusikaltimų atminties refleksija. Pirčiupių memorialas, kaip Lietuvos visuomenei reikšminga vieta, taip pat nustojo egzistuoti (o gal niekad ir nebuvo?), lankomumas drastiškai smuko. Sunku pasitikėti sovietmečio statistika (LTSR Revoliucijos muziejaus duomenimis, 1985 m. Pirčiupius aplankė 122 tūkst. lankytojų, 1986 m. – 82 tūkst. lankytojų, 1987 m. – 71 tūkst. lankytojų, 1988 m. vis dar 78 tūkst. lankytojų), tačiau lankytojų tada buvo tikrai daugiau nei po 1990-ųjų, kai į Pirčiupius per metus užsukdavo 300–500 žmonių, taigi 1–2 per dieną...
Toks smukimas signalizavo ne tik tai, kad politinių, socialinių ir ekonominių transformacijų metu visuomenė turėjo kitų prioritetų, bet ir tai, jog Pirčiupių lankomumas, sakyčiau, netgi Pirčiupių kultas buvo sustimuliuotas dirbtinai ir iškart nutrūko sustojus jį palaikiusių institucijų veiklai. Kita vertus, šiuo laikotarpiu susidarė sąlygos autentiškam atminimui ir tie 300–500 lankytojų, esu linkęs manyti, tikrai norėjo Pirčiupius aplankyti. Autentiško atminimo atgijimą liudijo ir atgijusi erdvė aplink aukų kapus. Kun. Valentino Virvyčio iniciatyva čia imtas formuoti savotiškas vietos kryžių „kalnelis“, taigi vieta įgijo tradicinės krikščionių kankinystės vietos bruožų.
Kaip žinoma, pirmuosius dešimt, ypač penkerius, Nepriklausomybės metus Lietuvos visuomenės gyvenime būta nemažai bet kokiam transformacijų laikotarpiui būdingo chaoso. Kai 1992 m. Pirčiupių muziejaus ekspozicija buvo perduota naujai įkurto Lietuvos nacionalinio muziejaus žinion, objektas jau buvo smarkiai apleistas: dalis ekspozicijos išmontuota, neveikė šildymas. Panašus likimas ištiko ir prie sovietinių partizanų bazės Rūdninkų girioje veikusią ekspoziciją bei pačią bazę. Pastaroji, kaip lietuvių visuomenei svetima erdvė, išvis nebuvo saugoma, o Pirčiupių muziejų susigriebta reanimuoti. Varėnos rajono savivaldybei skyrus lėšų, Pirčiupių muziejaus patalpos buvo aptvarkytos ir įstaiga veikė dar šešerius metus, tačiau dėl menko lankomumo ir netinkamų eksponatams sąlygų 1998 m. baigė savo egzistavimą.
Neatsiradus lėšų remontui ir Savivaldybei atsisakius perimti pastatą, po dvejų metų jis buvo perduotas Valstybės turto fondui ir 2002 m. parduotas aukcione. 2021 m. kovą šis pastatas viename iš Lietuvos nekilnojamojo turto portalų buvo pardavinėjamas kaip „mūrinis namas“. Pasak Onutės Dičkancienės, vienu metu Savivaldybėje lyg ir kelta mintis Pirčiupių muziejų paversti nacių ir sovietų teroro Varėnos rajone muziejumi, bet idėja nebuvo įgyvendinta (beje, parduodamame „mūriniame name“ dar praėjusią vasarą buvo išlikęs ir vienas iš dviejų identiškų Morkūno vitražų „Pirčiupiai“).
Uždarius Pirčiupių muziejų, viena iš dviejų erdvių Lietuvoje, kurioje buvo reprezentuojama Pirčiupių kaimo sunaikinimo istorija, buvo Pirčiupių biblioteka. Čia minėtos kraštotyrininkės Dičkancienės iniciatyva ir pastangomis pradėjo veikti nedidelė Pirčiupių istorijai skirta ekspozicija, tačiau racionalizuojant kaimo švietimo įstaigų tinklą biblioteka buvo uždaryta ir pastatas liko tuščias. Nuo 2010 (2012?) m. Pirčiupių sunaikinimo istorija reprezentuota tik Okupacijų ekspozicijoje Kauno IX forte. Čia buvo saugomas vienas iš dviejų Morkūno vitražų, stovėjo gipsinis Pirčiupių Motinos modelis. Beje, minėtas vitražas buvo vienas iš pirmųjų šio menininko darbų, kuriame panaudotas storas stiklas, pagamintas iš karštu būdu sulietų vitrininio stiklo gabalų. 1965–1991 m. objektas eksponuotas sobore veikusioje Kauno vitražo ir skulptūros galerijoje.
Pirčiupių muziejaus išnykimas stipriai kontrastavo su Lidicės ir Oradūro memorialų plėtra. Šias vietas Čekijoje ir Prancūzijoje imta kaip tik labiau plėsti: buvo rekonstruota Lidicės meno galerija, atnaujintas vadinamasis Rožių sodas, 2006 m. atidaryta atnaujinta muziejaus ekspozicija, 2008 m. – edukacijos centras ir t. t. 1999 m. Oradūre atsidarė naujas memorialinis centras. Abi vietos neabejotinai funkcionavo kaip Čekijos ir Prancūzijos, ir netgi Europos lieux de memoire. Skirtingus šių trijų memorialų likimus iš dalies būtų galima paaiškinti trimis aplinkybėmis: tuo, jog Lidicė ir Oradūras savo šalių atminimo kultūrose neturėjo konkurentų, Lietuvoje, priešingai, buvo dešimtys ir šimtai dviejų totalitarinių režimų paliktų smurto vietų bei vietovių; tuo, kad Lietuvos atminimo kultūroje nuo pat Atgimimo pradžios dominavo sovietinės okupacijos, ypač stalinistinio laikotarpio teroro, atmintis (Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys, Tuskulėnai ir kt.), ir tuo, jog Pirčiupių istorija sovietmečiu buvo itin intensyviai išnaudojama propagandai ir lietuvių sąmonėje susisiejo su sovietiniu paveldu, kuris pirmaisiais Atgimimo metais buvo atmestas.
Kitaip tariant, Pirčiupių sunaikinimo istorija buvo nuvertinta kartu su visu Didžiojo Tėvynės karo naratyvu, į kurį buvo įpinta. Tiesioginių tokio atoveiksmio į ideologizavimą sovietmečiu įrodymų vargu ar būtų galima pateikti, bet galima daryti prielaidą, kad privalomos ekskursijos į Pirčiupius, standartinės frazės apie „hitlerininkų“ ir „buržuazinių nacionalistų“ nusikaltimus, sovietinių partizanų veiklos Rūdninkų girioje sureikšminimas, Pirčiupių kaip „partizanų kaimo“ vaizdinys bei LSSR ikona – Pirčiupių Motinos monumentas – turėjo įtakos Pirčiupių nuvertinimui, priskiriant šią vietą Didžiojo Tėvynės karo mito erdvei.
Pirčiupių istorija sovietmečiu buvo itin intensyviai išnaudojama propagandai ir lietuvių sąmonėje susisiejo su sovietiniu paveldu, kuris pirmaisiais Atgimimo metais buvo atmestas.
Tai, jog Pirčiupiai iš tikrųjų tapo antraeile vieta, liudytų faktas, jog birželio 3-ioji nebuvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir netapo Birželio 3-iąja (iš didžiosios), atitinkamai joje nevyko svarbiausi Antrojo pasaulinio karo atminimo Lietuvoje renginiai. Kaip žinoma, gegužės 8 d. minėjimai rengiami Antakalnio ir Vingio karių kapinėse bei Panerių memoriale. Pirčiupių muziejus taip pat išnyko tarsi nepastebimai.
Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad Lietuvos kultūros vertybių registre Pirčiupių memorialiniam ansambliui buvo suteiktas nacionalinio reikšmingumo lygmuo, o pati istorija reprezentuojama kai kuriuose bendrojo lavinimo mokyklų vadovėliuose (kaip vienas iš „nekaltų žmonių žudynių“ ir nacių teroro prieš Lietuvos gyventojus atvejų). Tačiau kiek dėmesio jai skiriama istorijos pamokų metu, klausimas lieka atviras. Drįstu manyti, kad nedaug, išskyrus, turbūt, Varėnos rajono mokyklas, Valkininkų ar Varėnos gimnazijas.
Negalima teigti, kad Lietuvos Respublikos aukščiausiosios institucijos būtų visiškai užmiršusios Pirčiupius. Štai 2004 m. birželio 3 d., minint 60-ąsias kaimo sunaikinimo metines, atminimo ceremonijoje dalyvavo tuometis ministras pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas, 2005 m. gegužės 8 d. Pirčiupius aplankė prezidentas Valdas Adamkus, o 2014 m. birželio 3 d., minint 70-ąsias Pirčiupių tragedijos metines, – premjeras Algirdas Butkevičius (tais metais Pirčiupių aukos buvo pagerbtos ir Seime, kur ši data buvo susieta su Sąjūdžio įkūrimo diena, akcentuojant kovos už laisvę ir ištvertos kančios momentus), LGGRTC įrengė informacinį stendą ir organizavo konferenciją. Vis dėlto, reguliariai, ne apvalių datų progomis, Pirčiupių sunaikinimo istorija buvo prisimenama veik be išimties tik vietos spaudoje ir vietos valdžios atstovų. Kitų visuomeninių organizacijų, suinteresuotų grupių ar nuomonės formuotojų dėmesio nebūta.
Šventa vieta tuščia nebūna: RU ir BY atstovai Pirčiupiuose
Aukščiausio Lietuvos valstybės politinio lygio atstovavimo Pirčiupiuose nereguliarumas ir dėmesio Pirčiupių istorijai viešojoje komunikacijoje stoka paliko erdvės trečiųjų šalių – Rusijos ir Baltarusijos – atstovų veiklai Pirčiupiuose, kurie pasinaudojo galimybe viešųjų atminimo renginių metu plėtoti dar sovietmečiu nugludintą Didžiojo Tėvynės karo naratyvą. Jų ramaus, rūpestingo tono kalbose (kaipgi nesuteikti žodžio tokiems garbiems svečiams?) skambėjo „istorijos rašymo ir perrašymo“, „kovos su istorijos perrašinėtojais“ leitmotyvai, akcentuotas SSRS vaidmuo „išvaduojant“ Lietuvą ir dalį Europos.
Išanalizavus įvairių minėjimų metu pasakytas Rusijos ir Baltarusijos atstovų kalbas ir palyginus jas su mūsų savivaldybės pasisakymais, nesunku identifikuoti du konkuruojančius naratyvus: pirmajame, pavadinkime jį humanistiniu – jį palaikė vietos valdžios atstovai, – akcentuoti tragiški civilių Lietuvos žmonių likimai, antrajame, plėtotame „svečių“, buvo pabrėžiami „kovos už istorinę tiesą“, kurią esą nori nuslėpti Lietuva (tiksliau – Lietuvos valdžia), SSRS kaip Lietuvos (ir Europos) išvaduotojos bei Rusijos kaip „tikrosios“ Pirčiupių istorijos versijos saugotojos momentai. Šių dviejų pasakojimų egzistavimas šiandien skatintų klausti, ar toks paternalistinis požiūris (jį puikiai išreiškė Rusijos atstovų padėka (sic!) vietos valdžiai už aukų atminimo saugojimą) bei minkštasis istorijos vaizdinių reguliavimas Pirčiupiuose turi ateitį? O gal jam nebeliks vietos, lietuvių pusei nutarus skirti Pirčiupių istorijai daugiau dėmesio?
Šiuo retoriniu klausimu pagal pirminį sumanymą turėjo baigtis šis straipsnis (jo rankraštį buvau parengęs dar iki vasario 24-osios). Vis dėlto pastaraisiais metais Europos (ir pasaulio) geopolitikoje įvykus kardinaliems pokyčiams, tokia straipsnio pabaiga nebeatrodo adekvačiai. 2022 m. Rusijai užpuolus Ukrainą, minkštasis istorijos vaizdinių reguliavimas, kurį daugelį metų vykdė Rusija ir Baltarusija, nebeveikia ir jokios ateities, panašu, nebeturi, o jų atstovai nebesijaučia komfortiškai. Šiandien jau sunku įsivaizduoti dar visai neseniai įprastą praktiką kasmet birželio 3 d. prie Pirčiupių aukų kapų suteikti žodį minėtų valstybių atstovams Lietuvoje, kurie lyg niekur nieko pozicionavo save kaip aukų atminties globėjus. Tiesą pasakius, tokio Didžiojo Tėvynės karo propagandos Pirčiupiuose net nebūtų buvę, jei mūsų visuomenės organizacijos, interesų grupės ir politinis elitas būtų anksčiau identifikavę Pirčiupius kaip svarbią atminties vietą ir ją lankę.
Tekstas parengtas pagal moksliniame žurnale „Istorija“ / „History“ parengtą straipsnį „Degintas, bet nesudegęs: Pirčiupių reikšmės sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje“, 2022, vol. 127, nr. 3.
