Šis rašinys apie Vilniaus miesto viešųjų erdvių dangų atnaujinimą bei priežiūrą turėjo pasirodyti 2022 m. vasario gale, bet dėl akivaizdžių priežasčių, kaip ir daugelis kitų aktualių temų, pasitraukė į antrą planą. Praėjo metai. Grįžtu su pakoreguotu tekstu – turime naują merą, kuris, panašu, išmano ūkio reikalus ir – neabejoju – su savo komanda nori, kad mūsų miestas taptų pasigėrėtinas (nesakau, kad to nenorėjo ankstesnis).
Aną tekstą buvau pradėjęs taip: klausiau: „Ar dažnai per savo gyvenimą šaltuoju metų laiku jautėtės gyvenantys vienoje iš Vakarų (ir Šiaurės) Europos sostinių? Ar esate vienoje jų taip stipriai slidinėję, balansavę, bandę prasiveržti per sniegpurvio konglomeratus, o per atlydį maknoję per purvą? Ar pavasariop gatvėse buvote atakuojami smėlio šuorų? Prie atmestino aplinkos tvarkymo esame taip pripratę, kad, rodos, kitaip negali būti. Bet gal gali?“
Tokia įžanga prisimenant šios žiemos pradžią tiktų mažiau, nes pastarąjį sezoną Vilniaus miesto savivaldybė pakeitė politiką (ir labai gerai padarė – pagaliau!): šiais metais bene pirmą kartą šaligatvius barstė ne druskos ir smėlio mišiniu, o tik (marokietiška) druska. Tai leido išvengti to, kaip aš vadinu, „rusiško“ marmalo ant šaligatvių ir viešajame transporte. Vaizdžiai kalbant, Marokas išstūmė Kuibyševą.
Tačiau akcentavau kitką. Miesto viešųjų erdvių dangų – šaligatvio plytelių, trinkelių, bortų, žolės – niokojimą, naudojant neadekvačių gabaritų ir svorio techniką. Vėlgi teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aplinkos tvarkymo bendrovės pastarąją žiemą (lyg ir) paleido daugiau lengvesnių siauresnių ašių mašinų, netgi humaniškų rankinių sniego valytuvų, kas liudytų, jog vyksta pokyčiai: kito sezono lauksime ramiau. Bet yra ir kitų sunkiasvorių. Kaip su jomis?
Niekad nebuvau tikras, ar sunkioms ūkinėms mašinoms tinka kaip niekur nieko važinėti per bortus ir šaligatviais, išmalant abipus tako bandančią išlikti žolę. Žinoma, toji ataugtų, o teoriškai tiek plytelės, tiek bortai turėtų atlaikyti dideles apkrovas, bet... Lietuva – ne Suomija. Kad atlaikytų – ūkiški žmonės patvirtins – reikia tinkamai pakloto pagrindo, o su jais pas mus – šiaip sau... Ir kai ant to vargo užvažiuoja tankas – turime reikalų.
Matant plačiaašių sunkiasvorių mašinų darbą kartais norisi sušukti maždaug taip: „Nevaryk per žolę kaip kolchoznikas! Nedaryk staigių posūkių, neskubėk, nes įsispaus tavo tanko protektoriaus pėdsakai, kurių tu juk neužpilsi ir neišlyginsi.“ Štai mūsų rajone tarp dviejų takų buvusi veja braukiant sniego valytuvu buvo tiesiog nuskusta iki žemės, kitoje – nuo apkrovos tiesiog akyse įduobta ištisa plytelių eilė (žr. nuotraukas).
Vilniuje klojamų standartinių šaligatvio plytelių (a) ir jų klojimo darbų (b) kokybė nusipelno atskiro dėmesio: plytelės labai lengvai trupa ir skyla (kaip ryžių trapučiai), maža to, labai dažnai suklojamos bet kaip: aukščių skirtumai, plyšiai tarp plytelių, pagailima arba kai kur išvis užmirštama įterpti atsijų. Atrodytų, smulkmenos, bet ne – švaistoma energija ir mūsų pinigai, o infrastruktūra greit dėvisi ir po kelerių metų nauja jau atrodo sena.
Jeigu mano, vienišo miesto gyventojo stebėtojo, klausimai neatrodo svarūs, kviesčiau užsukti į urbanistikos mėgėjų ir profesionalų portalą Miestai.net, atsidaryti skiltį „Vilniaus šaligatviai ir pėsčiųjų takai“. Žmonės svarsto: kas čia yra atsitikę? Kodėl tokios prastos dangos? Gal – jei prastai su plytelėmis – reikėtų sekti estų ir suomių pavyzdžiu ir asfaltuoti? Gal trinkelės? Jos atsparesnės grubiai viešųjų erdvių naudojimo kultūrai. Granitiniai bortai?
Rašydamas tai suprantu, kad gal esu pernelyg smulkmeniškas, gal apskritai kvaila rimtų geopolitinių įvykių metu kreipti dėmesį į tokias smulkmenas, bet man atrodo, kad verta, nes... Čia deformuota danga, čia nudaužtas bortas, čia išmalta žolė – žiūrėk, jau ir babadage gyvename (lenkų eseisto Andzrejaus Stasiuko terminas). O vadinamasis išdaužto lango efektas – moksliškai patvirtintas faktas. Deformacija traukia kitas deformacijas.
Ir kalbu čia ne tik apie Vilniaus vyriausiojo architekto kritikuojamus sovietmečiu statytus mikrorajonus. Visur pas mus panašiai, tik tiek, kad senosiose miesto dalyse šiuos trūkumus atsveria kultūros paveldas, nukreipia dėmesį nuo akis badančio bendro aplinkos skurdo – šaligatvių, gatvių ir fasadų (Vilniaus fasadai – atskira tema. Sostinei labai reikia panašios fasadų atnaujinimo programos kaip Kaune, bet apie tai kitąkart).
Apskritai man atrodo, kad aplinkos tvarkymo kultūra yra vienas geriausių indikatorių, parodančių, kokiai civilizacijai, mūsų atveju, Rytams ar Vakarams, šalis labiau priklauso. Drįsiu konstatuoti, kad vis dar žemi tiek mūsų aplinkos priežiūros, tiek infrastruktūros atnaujinimo standartai primena, jog 2023 m. mes, kaip visad, esame ant ribos. Kol jie nepasikeis, toji civilizacijų riba ir toliau drieksis maždaug per mūsų kraštą...
Beje, kalbant apie standartus. Ar mes apskritai žinome, pagal kokius standartus tvarkoma mūsų aplinka? Ar, pavyzdžiui, didelių gabaritų mašinos gali važiuoti šaligatviais ir žole? Kada gali, o kada negali? Kokio svorio ir ašių pločio? Ar įvertinama dangos deformacijų rizika? Kada turėtų būti dirbama rankomis ir kada mašinomis? Jei išmalama žolė, kas ją turėtų sutvarkyti ir kas tai turėtų pastebėti?
Apskritai man atrodo, kad aplinkos tvarkymo kultūra yra vienas geriausių indikatorių, parodančių, kokiai civilizacijai, mūsų atveju, Rytams ar Vakarams, šalis labiau priklauso.
Ne mažiau svarbu: kas nustatė, kad Vilniui reikia būtent tokių plytelių ir bortų – „trapučių“? Kadangi nesu šios srities specialistas, tik atidus stebėtojas ir naudotojas, užduodamas šiuos klausimus nesijaučiu komfortiškai, bet tai kur profesionalai, kas turi kvestionuoti tą „trapučių“ mišinį ir traktoristų išdaigas? Savaime suprantama – netyčines, bet kai pagrindai silpni, suklota skubriai ir užvažiuoja tankai – susigadina.
Atskira problema yra šaligatvio plytelių atstatymai po kitų darbų, pavyzdžiui, apšvietimo stulpų keitimo. Gali būti, kad danga paklota pusė velnio, tačiau atstatoma, kaip pakliūva. Arba danga klojama stojus šalčiams. Profesionalai galėtų pakomentuoti, bet tai negali nedaryti įtakos: sunkiau sutankinti, gali likti ertmės grunte, jau nekalbant apie atmestinesnį darbą, kai lyja, sninga ar šąla.
Visgi pabaigoje optimistinė nata. Kiekvienas vilnietis, šiaulietis, alytiškis ir kt. gali registruoti miestą ištinkančias problemas svetainėje Tvarkaumiesta.lt. Daugeliu atvejų (bent jau mano patirtis tai liudytų) problemas Savivaldybės darbuotojai bando išspręsti. Raginčiau ir kitus (-as) stebėti aplinką, nepagailėti šiek tiek laiko, aprašyti kokį nors aprašytiną atvejį, iliustruoti ir išsiųsti. Kitaip mes NEgyvensime kokybiškai tvarkomame ir atnaujinamame mieste.
Iš savivaldybės pusės reikėtų akies metimo į aplinkos tvarkymo standartus, jų įgyvendinimo kontrolę, taip pat Vilniaus (manau, kad tai tinka kalbant ir apie kitus miestus) viešųjų erdvių dangos kokybę – jei jau eikvojame energiją ir pinigus (mūsų), būtų racionalu įrengti tokią dangą, kuri tarnautų ilgai. Prie mūsų namų yra apie 1990 m. paklotos plytelės. Meskite akį: skilusi lygiai VIENA. Nė vieno ištrupėjimo. Vadinasi, įmanoma užmaišyti gerą tešlą.
