Kavinę, sūrių parduotuvę ir ledainę JAV turintys Plankiai: čiupome kiekvieną šansą

Visagino dydžio Eivono mieste, Konektikuto valstijoje, 13 metų gyvenantys Asta ir Andrius Plankiai sako, kad čia sukūrė tai, ko pasiilgo iš Lietuvos. Pradėję nuo kavinės, kurioje galima ramiai pasimėgauti kava, vėliau atidarė ir sūrių parduotuvę bei ledainę. „Nėra jokio stebuklo – mes tikrai be proto sunkiai dirbome“, – pabrėžia Asta.    

Amerika iš pradžių nesužavėjo

Pora portalui LRT.lt pasakoja, kad, prieš išvykdami už Atlanto, Lietuvoje jautėsi laimingi, turėjo gerus darbus, džiaugėsi gražėjančia šalimi ir nieko keisti neketino. Gimę ir augę Panevėžyje, jie abu studijavo Vilniuje, kur vėliau ir pasiliko.

„Vilnius liko visam laikui gražiausias miestas. Jis visą laiką liks širdyje kaip mūsų miestas. Aišku, Amerika, mums bedirbant, plečiant verslą, atvėrė kitokias galimybes ir mums dabar gera čia gyventi, čia mūsų namai, bet Vilniaus niekas nepakeis“, – sako Andrius.

Pirmą kartą Amerikoje apsilankę 2007-aisiais, ja visai nesusižavėjo. Tuomet šeima viešėjo pas jau seniai į JAV persikrausčiusią Andriaus mamą Konektikute.

„Grįžome po kelionės ir neturėjome jokių įspūdžių apie Ameriką. Dar po kelerių metų vėl nuvykome ir susiorganizavome didesnę kelionę“, – prisimena Andrius.

Tąsyk šalis paliko kur kas geresnį įspūdį, bet ir tada minčių išvažiuoti dar nebuvo. Tokia idėja kilo gana atsitiktinai. Asta pasakoja, kad, gimus sūnui Dominykui, jų aplankyti atvyko Andriaus mama. Šeima ėmė svarstyti, kad galbūt būtų įdomu išvažiuoti į Ameriką.

„Pagalvojome, kad labai geras laikas, nes sūnus dar mažas. Sakėme: kada, jei ne dabar? Ėmėme ir padarėme. Persikėlėme čia 2013 metų gegužę, kai Dominykui buvo pusantrų metukų, ir pradėjome savo kryžiaus kelius, – prisimena Asta. – Manau, labai drąsiai elgėmės dėl to, kad nebuvome priversti išvažiuoti. Mes sakėme, kad bet kada galime sugrįžti. Žinoma, buvo gaila palikti mano šeimą, nes su tėvais labai artimi buvome. Bet dabar jie labai dažnai atvyksta.“

„Aš tai maniau, kad jeigu reikės grįžti, būsime daugiau patirties pasisėmę, naujų ryšių užmezgę, anglų kalbą patobulinę“, – savo pamąstymus prisimena Andrius.

Šeima įsikūrė Konektikute, Eivono miestelyje, kur jau gyveno Andriaus mama. Konektikutą Andrius apibūdina kaip puikią mažą valstiją pusiaukelėje tarp Niujorko ir Bostono.

„Dvi valandos iki Niujorko arba dvi valandos iki Bostono. Kaip mūsų tėvai juokauja, čia kaip Ukmergė tarp Vilniaus ir Kauno“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto pradėjusi kurtis čia, lietuvių šeima nustebo: 2013-ųjų Lietuva jiems pasirodė šviesmečiu toliau pažengusi nei ši Amerikos valstija.

„Iš verslo pusės, banko sistemomis – tiesiog negalėjome patikėti. Gal vietiniai lietuviai JAV nenori to girdėti, bet mes atvažiavome iš kitokios Lietuvos, nei jie buvo atvažiavę prieš 20 metų“, – teigia Andrius.

Vis dėlto pirmi keleri metai šeimai nebuvo lengvi. Asta pasakoja, kad, Lietuvoje palikę būrį draugų, čia kurį laiką jautėsi vieniši. O ir verslo ėmėsi ne iš karto. Iki tol teko dirbti įvairiausius darbus.

„Sunkiausia buvo pripažinti ir priimti tai, kad niekam visiškai neįdomu, kas mes esame, ką mes baigę, kokios patirties turime. Čia atvažiavome kaip visiškas nulis ir pradėjome dar žemiau nulio. Dirbome visus paprasčiausius darbus, valėme namus, prižiūrėjome senjorus. Vėliau su sunkiąja technika dirbome, siuntėme ją į Lietuvą. Tiesiog čiupome kiekvieną pasitaikiusį šansą“, – pripažįsta Asta.

Anot jos, svarbiausia, kad per visą šį nelengvą laiką jiedu vienas kitą palaikė. Tada, šypsosi Andrius, pradėjo stebinti Ameriką.

Verslo ėmėsi neradę, kur išgerti kavos

Kaip pasakoja lietuviai, kavinės, kurioje galėtų ramiai išgerti kavos, jų apylinkėse nebuvo. Visur vyravo išsinešamos kavos konceptas. Taip šeima nusprendė pabandyti atnešti truputį europietiškos kultūros. Jie išvažiavo į Niujorką, pabaigė kavos mokyklą. Prie verslo prisijungė ir Andriaus mama. Taip 2015 metais atsirado pirmagimio Dominyko sūnaus vardu pavadinta kavinė „Dom`s Coffee“.

„Viskas buvo nauja: verslas, taisyklės, kultūra. Nuskambės galbūt juokingai, bet tikrai yra labai kitaip nei Lietuvoje. Priėmėme tą riziką, labai tikėjome šia savo idėja, ir, manau, lydėjo sėkmė dėl to, kad buvome labai išsiilgę žmonių ir bendravimo, bendruomenės, todėl visus savo klientus priėmėme labai šiltai, kaip savo namuose. Dabar didžioji dalis mūsų klientų yra labai artimi draugai ir pažįstami: ir vardais kreipiamės, ir žinome apie jų šeimas“, – sako Asta.

Pašnekovai džiaugiasi, kad jų kavinė tapo svarbia bendruomenės dalimi. Čia žmonės ne tik susitinka, bet ir užmezga draugystes.

„Daug jaunų žmonių, čia būdami, ypač prie didelio bendro stalo, susipažįsta. Per visus kavinės gyvavimo metus esame buvę dvejose vestuvėse klientų, kurie mūsų kavinėje susipažino“, – šypsosi Andrius.

Ir pati kavinė metams bėgant augo. Iš pradžių siūlę tik kavos, vėliau Plankiai pradėjo prekiauti pyragėliais ir sumuštiniais. Be to, jie nepamiršta pristatyti ir lietuviškų skonių: gamina lietuvišką tinginį, per šventes siūlo paskanauti medaus torto, svarsto atsivežti ir šakočių.

„Šakočiai tikrai buvo be proto populiarūs. Žmonės pirkdavo ir negalėdavo patikėti, nes nieko tokio nebuvo matę. Bet, žinoma, ir labai skanu“, – sako Asta.

„Labai faina siūlyti lietuviškų produktų, nes konkurencija auga, ir atsidaro vis daugiau vietų aplinkui. Amerikiečiai mato, kad mums verslas sekasi, ir jie negali suprasti, kodėl jie negalėtų to daryti. Mes ir pagalvojome prieš kelerius metus, kad jeigu gaminsime savo produktus, niekas mūsų negalės kopijuoti, nes jie tiesiog nežino. Tai bus išskirtinumas“, – priduria Andrius.

Prekiauja ir sūriais

Kurį laiką lietuviai Konektikute buvo ir vieninteliai lietuviško „Džiugo“ sūrio atstovai visoje Amerikoje. Nors bendradarbiavimas su lietuviško sūrio gamintojais nutrūko, pora entuziazmo neprarado. Iki artimiausios sūrių parduotuvės nuo jų buvo apie valandą kelio, todėl Andrius ir Asta nusprendė savo kavinėje įkurti ir nedidelę sūrių parduotuvę.

„Pas mus atvažiavo iš Niujorko sūrininkas mokytojas ir išmokė visų gudrybių bei paslapčių apie sūrį“, – pasakojo Asta.

„Tada Asta pradėjo siūlyti tokią maitinimo paslaugą – sūrio lėkštes. Jos mus labai išpopuliarino, nes žmonės, vieni pas kitus atėję, klausdavo, iš kur tos sūrio lėkštės. Manau, Astos didžiausias indėlis į sūrio kampelį“, – šypsosi pašnekovas.

Dabar lietuvių parduotuvėje galima rinktis iš 48 sūrio rūšių. Apie 60 proc. jų sudaro iš skirtingų Europos šalių įvežama produkcija, apie 40 proc. yra vietiniai sūriai.

„Stengiamės palaikyti balansą, nes Amerikoje dabar labai stipriai auga vietinės produkcijos palaikymas“, – pasakoja Andrius.

Ledainė ir natūralūs skoniai

Lietuviai sako, kad visko, ko ilgisi iš Lietuvos, susikūrė čia. Būtent todėl ryžosi įgyvendinti dar vieną sumanymą – 2022 metais atidarė spalvingą ir jaukią ledainę „Dom`s Creamery“. Asta, Andrius ir jo mama nuotoliu baigė ledų gaminimo mokyklą per koronaviruso pandemiją.

„Susiradome labai aukštos kokybės pieno, nes norėjome gaminti panašius ledus kaip Lietuvoje. Čia pienas yra kitoks, nes karvės maitinamos ir auginamos kitaip. Visada, pavalgius ledų čia, Amerikoje, skrandyje būdavo toks sunkumas. Pradėjome domėtis, kas ir dėl ko. Žinoma, viskas yra dėl pieno ir produktų. Susiradome Pensilvanijoje fermą, iš kurios perkame pieną.

Mes patys stengiamės sveikai gyventi, tai ir mūsų ledai yra natūralūs. Nenaudojame jokių dirbtinių dažiklių, visos spalvos yra natūraliai išgaunamos, pavyzdžiui, burokėlių miltelius naudojame“, – pasakoja Asta.

Šeima džiaugiasi, kad bendruomenė jau pamėgo jų ledainę. Šioje lietuvių įkurtoje saldžioje erdvėje vietiniai rengia ir gimtadienius, ir kūdikio sutiktuves. Šiuo metu lietuvių šeima įgyvendina dar vieną iniciatyvą – šalia ledainės įrengia vaikų žaidimų aikštelę.

„Mūsų miestas tokios neturėjo, tai čia bus didelis mūsų bendruomenės projektas. Mes savo žemę atiduodame. Ja visi bendruomenės vaikai galės naudotis, o tėvai tuo metu ramiai pasimėgaus puodeliu kavos“, – džiaugiasi Asta.

Ne stebuklas, o sunkus darbas

Šeima pabrėžia, kad už jų sėkmingo verslo slypi sunkus darbas. Anot Astos, atvažiavę į Ameriką, jie neturėjo ko prarasti, ir visuomet siekė savo tikslo – čia įsitvirtinti. Kaip pabrėžia pašnekovė, jiems padėjo ir tai, kad turėjo vienas kitą ir Andriaus mamą. Motyvacija dirbti dėl šeimos ateities niekada nesibaigia ir neleidžia sustoti.

„Nėra jokio stebuklo – mes tikrai be proto sunkiai dirbome. Buvo ir dabar būna labai sunkių dienų, nes vis dėlto čia visą gyvenimą liksime atvykėliais ir niekada nebūsime tokie patys kaip jie, amerikiečiai. Visada turi įrodyti daugiau“, – svarsto pašnekovė.

„Manau, yra daug lengviau surizikuoti kitoje šalyje, nes tu žinai, kad gali grįžti namo. Savo šalyje truputėlį prisibijai kitų žmonių reakcijos. Kai atvažiuoji kitur, tiesiog eini tuo keliu ir darai. Kartais suklumpi, vėl atsistoji. Vadinti tai sėkmės istorija yra labai gražus pasakymas, bet iš tikrųjų tai – sunkus darbas“, – priduria Andrius.

Jis sako norintis amerikiečiams ir kitiems bičiuliams parodyti, kokie lietuviai darbštūs, gudrūs ir gabūs. Būtent tai motyvuoja labiausiai.

„Mano močiutė kadaise sakė: „Andreli, ar nemanai, kad jeigu Lietuvoje būtum taip sunkiai dirbęs, ir ten būtų viskas gerai buvę?“ Sakiau: „Močiute, turbūt būtų buvę gerai.“ Bet kiekvienas turime savo gyvenimo kelią. Aš labai laimingas už visus savo draugus Lietuvoje, kuriems sekasi ir kuriems viskas gerai. Man turbūt buvo lemta čia būti“, – mintimis dalijasi verslininkas.

Ateitį mato Amerikoje, bet Lietuvos nepamiršta

Pora pripažįsta – grįžti į Lietuvą kol kas tikrai neplanuoja. Kaip sako Andrius, Lietuva visada bus jų namai, bet dabar jie kuria gyvenimą Amerikoje.

„Visi žmonės, kurie išvažiavo iš Lietuvos, vienu momentu turi priimti sprendimą: kurti gyvenimą ten, kur atvažiavai, ar vieną dieną važiuoti namo – atgal į Lietuvą. Trečio varianto nėra. Manau, jei žmogus mėtosi ir mano, kad čia pabūsiu ir čia pabūsiu, tai jis švaisto savo laiką, ir niekada nebus didžiulės sėkmės“, – įsitikinęs lietuvis.

Ateities Lietuvoje šiuo metu nemato ir Asta. Ji pripažįsta, kad kartais ilgesys aplanko, bet dabar jų namai Konektikute.

„Šiuo metu tikrai nėra minčių grįžti. Turime du vaikus, kurių visas gyvenimas yra čia, ir būtų neteisinga juos išplėšti. Mano šeima labai dažnai atvyksta mūsų aplankyti ir džiaugiasi, kad mums viskas gerai ir sekasi. Mes juokaujame: net nespėjame pasiilgti, o jie jau vėl nusipirko bilietus“, – šypsosi Asta.

Vis dėlto Plankiai pabrėžia, kad ir už Atlanto brangina lietuviškas tradicijas, valgo lietuviškus patiekalus, namuose kalba tik lietuviškai. Asta džiaugiasi, kad sūnus taip pat puikiai kalba lietuviškai, gimtosios kalbos pora moko ir trimetę dukrytę.

„Mano visa šeima yra Lietuvoje, ir kai pas mus svečiuojasi, būtų neteisinga, jeigu negalėtų su anūkais susikalbėti. Kaip Dominykas visada sakydavo: „Čia mūsų paslaptinga kalba, nes niekas nesupranta“, – sako ji.

„Mes labai mylime Lietuvą. Mane kartais apima toks patriotiškas pyktis, kai žiūriu, kad kas nors yra išvažiavęs ir kalba apie Lietuvą visokias nesąmones. Mes labai pasiilgome Lietuvos ir labai didžiuojamės būdami lietuviais“, – baigdamas pokalbį pabrėžia Andrius.