Vilnietė Monika Venskaitienė – ne iš tų, kurios skundžiasi, kad, augindamas mažą vaiką, nieko negali suspėti. Atvirkščiai, Monika augina tris nedidelius vaikus: 5 metų Benediktą, beveik 4 metų Dominyką ir mažylę 1,5 metų Ugnę, – bet ji randa laiko ir sau, ir intensyviai ruoštis kūno rengybos („fitneso“) varžyboms. Monika pasakojo LRT.lt, kad tam reikia ne tik treniruotis, bet ir atsilaikyti prieš pagundas, pavyzdžiui, ji negali nė paragauti vaikams iškeptų blynų, nes pačiai teks valgyti vištienos krūtinėlę.
– Pradėkime nuo to, kaip jūs susipažinote su savo vyru. Ar jus suvienijo meilė sportui?
– Aš esu baigusi medicinos magistrantūrą, turiu gydytojo specialybę. Su vyru Raimundu susipažinome darbo aplinkoje: jis yra kineziterapeutas, aš tuo metu buvau gydytoja rezidentė. Jau tada mus siejo bendras pomėgis sportuoti. Kurį laiką Raimundas buvo mano treneris sporto salėje, išmokė mane, kaip taisyklingai sportuoti, sudarydavo programą.
Ilgainiui bendravimas sporto salėje išaugo į šiltesnius jausmus. Susituokėme po 1,5 metų nuo pažinties pradžios. Dabar esu mažosios dukrelės priežiūros atostogose. Turiu daug pomėgių, tarp kurių skaitymas, makiažo kūrimas, konditerijos gaminimas, tačiau auginant vaikus laiko ištekliai labai riboti, prioritetai keičiasi vietomis pagal aplinkybes, ir šiuo metu daugiausiai laisvo laiko skiriu sportui.
– Kaip sportas jus taip rimtai įtraukė, kad neapleidote jo net augindama vaikus?
– Visada mėgau sportuoti. Studijų metais buvau susižavėjusi bėgimu, bėgiodavau gamtoje – taip nuramindavau pavargusias nuo intensyvių mokslų smegenis. Vėliau, kai su būsimu vyru pirmą kartą apsilankiau sporto klube, labai pamėgau treniruotes su svoriais, treniruokliais.
Man patinka psichologinis sporto aspektas: įveikus sunkią treniruotę, po jos apima pasitikėjimas, įsitikinimas, kad galiu įveikti ir kitus sunkius, nemalonius dalykus gyvenime. Būtent noras išbandyti savo galimybių ribas ir paskatino dalyvauti „Fitmodel Lietuva“ projekte.
– Koks tai projektas ir kokioms varžyboms šiuo metu įtemptai ruošiatės?
– Projekte „Fitmodel Lietuva“ mes su kitomis merginomis sportuojame ir ruošiamės kultūrizmo ir fitneso varžyboms „PROfeel CUP 2026“, kurios vyks gegužės 10 d. Alytaus sporto festivalyje. Už savo dabartinę fizinę formą esu dėkinga projekto treneriams Tomui ir Nastiai Petrokams bei Kristinai Stoliarovienei. Projekte yra apie 20 dalyvių, daugiau nei pusė jų yra mamos, turinčios po vieną, du, tris ar net keturis vaikus.
– Koks dabar jūsų treniruočių grafikas ir kokia mityba? Turbūt viskas labai griežtai suplanuota?
– Pasiruošimas varžyboms tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo ir laiko planavimo įgūdžių. Treniruotės sporto salėje vyksta keturis kartus per savaitę po 1–1,5 val. Visos dalyvės laikosi specialios griežtos varžybų dietos, kuri reikalauja maistą gamintis pačioms, o tai taip pat atima dalį dienos laiko.
Mityba stipriai apribota dėl sportinių rezultatų. Taip pat kartą per savaitę vyksta dviejų valandų trukmės varžybinio pozavimo treniruotės ir papildomi seminarai varžyboms aktualiomis temomis.
– Gal galite konkrečiau išvardinti, ką dažniausiai valgote, o ko visai turite atsisakyti?
– Dieta sudaryta iš keliolikos leidžiamų produktų. Baltymų šaltinis – liesa mėsa arba žuvis. Angliavandenių – avižos, ryžiai, grikiai. Riebalų – avokadas, riešutai, aukštos kokybės alyvuogių aliejus. Taip pat leidžiamos kelios daržovės ir vaisiai: agurkai, pomidorai, salotos, brokoliai, greipfrutai. Iš šių produktų ir susidaro dienos meniu.
– Man sunku ir įsivaizduoti, kaip jūs vaikams turite gaminti vakarienę, o pati privalote valgyti visai ką kita. Turbūt tam reikia geležinės valios?
– Sudėtingiausia prisitaikyti prie naujos mitybos pirmas dvi ar tris savaites. Būtent tada sunkiausia atsispirti pagundoms paskanauti maisto nuo šeimos stalo. Aš ir anksčiau valgydavau gana sveiką maistą pagrindinių valgymų metu, bet desertai – mano silpnybė.
Vaikams visada gaminu maistą atskirai, tačiau, įsibėgėjus projektui, ir jų mityba tapo paprastesnė, dominuoja sveikesni produktai. Labai mėgstu gaminti. Mūsų savaitgalio tradicija būdavo gaminti didesnį desertą, tad sūnus, pamatęs kulinarinės laidos reklamą, jau paprašė pagaminti matytą pyragą. Pažadėjau jį iškepti iškart po projekto, o iki tol savaitgaliais vaikus blynais lepina tėtis.
– Kokiais savo sportiniais pasiekimais labiausiai džiaugiatės?
– Tikrai didžiuojuosi savimi, kad, nepaisant trijų cezario pjūvio operacijų, visada stengiausi išlaikyti fizinį aktyvumą – tai padėjo kūnui greičiau atsigauti.
Tiesa, po antrojo vaikelio gimimo turėjau nerimo ir depresijos simptomų, prireikė medikamentinio gydymo. Dėl to priaugau daug svorio per gana trumpą laiką. Todėl suprantu žmones, patiriančius antsvorio problemą.
Sportas man niekada nebuvo tiesiog būdas numesti svorio ir padailinti kūno formas. Į fizinį aktyvumą žiūriu kaip į būtiną sveikatos palaikymo dedamąją, be kurios mūsų kūnas, bėgant metams, silpnėja, atsiranda skausmų ir kitų lėtinių sveikatos problemų. Matau labai didelę fizinio aktyvumo populiarinimo prasmę, todėl taip pat dabar mokausi.
– Kiek laiko likus iki gimdymo palikdavote sporto salę? Ir kada po gimdymo anksčiausiai sugrįžote į sportą?
– Nėštumų metu dažniausiai sportuodavau namuose, klausiau savo kūno ir nespaudžiau savęs, tačiau fizinį aktyvumą išlaikydavau iki 36–38-os nėštumo savaitės.
Priminsiu daugybę kartų mokymuose girdėtą palyginimą. Kaip elgtis įvykus avarijai lėktuve: pirmiausia deguonies kaukę dedame sau, tik tada padedame kitiems. Taip ir gyvenime – pasirūpinkime savimi, kad vėliau galėtume rūpintis kitais.
Visi mano vaikai gimė per cezario pjūvio operaciją, tad atsigavimas ir grįžimas į sportą buvo šiek tiek sunkesnis dėl pilvo skausmo ir šviežio rando, tačiau jau nuo 8-os savaitės su gydytojo leidimu galima imtis lengvų pratimų. Tada ir pradėdavau lengvas mankšteles, kvėpavimo, pilvo sienos stiprinimo pratimus. Prie įprastesnių reguliarių treniruočių grįžtu kažkur po 4 mėnesių, kai kūdikis jau turi savo režimą, lengviau planuoti laiką.
– Turbūt sportuodama su kitais treneriais ir toliau konsultuojatės su vyru ir sulaukiate jo palaikymo?
– Pirmiausia palaikome vienas kito svajones, jomis pasidalinę, ne gesiname, o skatiname vienas kitą siekti savo tikslų. Kartu su manimi šiuo metu Raimundas ruošiasi gegužės mėnesį Rygoje vyksiančioms „Hyrox“ sporto varžyboms.
Be vyro palaikymo nebūčiau ten, kur esu. Dalinamės vaikų priežiūra, skiriame vienas kitam laiko pasportuoti. Stengiamės panašiai maitintis, kad kiltų mažiau pagundų pasimėgauti nesveiku maistu. Na, o silpnumo akimirkomis paskatiname vienas kitą nenuleisti rankų, patikiname, kad esame stipresni, nei tuo metu galbūt atrodo.
Didžiausi motyvuotojai – vaikai. Norime, kad jie būtų fiziškai aktyvūs, matytų sveikos gyvensenos pavyzdį namuose, ir žinoma, kad mums, tėvams, užtektų energijos sekti mažųjų tempu. Berniukai lygiuojasi į tėtį ir sako, kad užaugę bus tokie pat stiprūs, jų supratimu, tėtis galėtų pakelti net mašiną. Jie auga aktyvūs, labai mėgsta laisvalaikį leisti lauke, o mažoji Ugnytė, būdama vos 1,5 metukų, jau važinėja po kiemą paspirtuku.
– Ar nebuvo akimirkų, kai pagalvojote, kad turite tris vaikus, veiklos per akis, tad sportą galima atidėti į šoną?
– Beveik kasdien susiduriu su vidine kova, nes kiekvienam žmogui natūralu vengti diskomforto. Nuovargis auginant nedidelius vaikus yra nuolatinis palydovas, tad tenka sau priminti, kad sveikata yra prioritetas, ir, nelaukiant geresnių sąlygų, ištempti save į sporto salę.
Dar niekada nesu pasigailėjusi, kad atėjau į treniruotę, atvirkščiai – po jos dažniausiai apima naujos energijos pliūpsnis ir nuotaika pagerėja.
– Ką galite pasakyti toms moterims, kurios galbūt turi vieną ar du vaikus, bet per jų priežiūrą ir kitus darbus joms atrodo, kad rasti laiko sportui ar kitiems pomėgiams sunkiai įmanoma?
– Nepamirškite savęs! Kiekvienos gyvenime tai atrodys kitaip: vienoms tiks intensyvus sportas, kitoms – galbūt joga ar sąmoningo kvėpavimo patirtys, trečioms – pasivaikščiojimas gamtoje ir pabuvimas tyloje, o galbūt turite raminantį pomėgį, visiškai nesusijusį su sportu.
Visoms moterims priminsiu daugybę kartų mokymuose girdėtą palyginimą. Kaip elgtis įvykus avarijai lėktuve: pirmiausia deguonies kaukę dedame sau, tik tada padedame kitiems. Taip ir gyvenime – pasirūpinkime savimi, kad vėliau galėtume rūpintis kitais.
Jei norite pradėti sportuoti, nelyginkite savo pasiekimų su tų, kurie jau ilgai sportuoja. Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių. Pradėkite nuo vieno įpročio, pavyzdžiui, kritiško žvilgsnio į pietų lėkštę ir sveikesnės alternatyvos pasirinkimo. Vėliau pridėkite fizinį aktyvumą – greitesnį pasivaikščiojimą ar nedidelio intensyvumo pusvalandžio treniruotę. Jei neturite galimybės sportuoti sporto klube, sportuokite namuose.
Būtent taip dariau po visų nėštumų. Be to, žaidimo forma įtraukdavau į treniruotes vaikus, kad visiems būtų ir smagu, ir naudinga. Nepulkite iškart į didelio intensyvumo režimą, nes dažniausiai, nusivylę savo galimybėmis, žmonės linkę mesti tik pradėtą veiklą. Juk galimybės didėja bėgant laikui ir po truputį.
